Apie laukimą :]

Jaučiuosi kaip sena traukinių stotis, kartais tai išleisdama, tai sutikdama bėgiais riedančius likimus, tačiau didžiąją laiko dalį gyvenanti tiesiog laukimu. Visada lengviau sutikti negu išleisti, nes ilgėtis daug sudėtingiau nei jausti tą malonų jauduliuką, kai žinai, kad kažkas atvyks/sugrįš. Būdamas sunkesnis ilgesys nusėda giliai į širdį taip leisdamas džiugesnėms emocijoms kilti į viršių. Būtent todėl ta sena traukinių stotis stengiasi visada šypsotis, kai linki gero kelio išvykstantiems, bet kas vyksta, kai ištuštėja peronai, žino tik ji pati.

Kepu šiandien tortą, nes poryt vakare grįžta sesė. Tiesa, lėktuvu, o ne traukiniu, bet nėra jokio esminio skirtumo kuo. Svarbiausia, kad grįžta. Kad ir laikinai. Ir nors žinau, kad tortas bus suvalgytas, o ant Jos bilieto yra ir kita data, aš vistiek labai laukiu, nes tas laukimas labai šviesus ir nuoširdus. Toks pats nuoširdus kaip ir emocijos, kurios gyvena tarp visų oro ir laivų uostų bei traukinių ir autobusų stočių sienų. Teisingai Linutė sakė, kad joks kitas pastatas nemato tiek daug jausmų kiek tas, kuris išleidžia ir sutinka keleivius. Poryt vakare ir aš būsiu to dalimi :]

Senoji traukinių stotis laukia savo traukinių ir tyliai svajoja apie tai, kad kartais ji pati norėtų bildėti bėgiais ir žinoti, kad kažkur kažkas jos laukia lygiai taip pat, kaip dabar laukia ji... :]

Apie šilumą :]

Iki vasaros dar liko 20 pirmadienių, bet oranžine spalva mirksintis skype'as man jau šiandien padovanojo valandėlę šiltų saulės spindulių, kuriais dar ir dabar šildausi. Pokalbis apie orą ir mokslus - temos gal ir neypatingos, tačiau ne turinys čia svarbiausias. Kaip seniai kalbėjausi su kažkuo, kas nėra nei per arti, nei per toli nuo manęs, tiesiog apie nieką. O dabar, kai tai įvyko, taip gera ir šviesu viduj. Ir kai pamąstau, tai tikrai labai tinkamas mano surastas psichologo palyginimas su sielos santechniku. Kaip tik prieš kokį pusvalandį viena tokia santechnikė mano sieloj užsuko visus varvančius čiaupus, ir bent šįvakar manyje ramu. Jaučiuosi lyg baltas debesėlis melsvam rugpjūčio danguj :]

Pagal savo patalynės dalių spalvas/raštus aš miegu ant žolės, galvą padedu ant debesėlio, o užsikloju gėlių pieva. Visi užvalkalai gal ir neitin dera tarpusavy, bet matyt vasaros ilgesys man padiktavo kaip "aprengt" savo patalus. Taip, aš pasiilgau šilumos, bet galbūt labiau ne tos, kurią talpinam Celsijaus skalėj, o tos, kurią matuojam apkabinimais, gerais žodžiais, šypsenom ir nuoširdumu. Aš tiesiog pasiilgau žmonių ir to paprastumo bendravime. Bandau tikėt, kad vasara kartu su braškėmis, kvepiančiu šienu ir ankstyvais rytais man sugrąžins ir tai, ko ilgiuosi :]

Apie dovanas :]

Pilnas gerų Vaidos Ž. žodžių atvirukas iš Italijos atsiradęs ant mano pagalvės, kol dar miegu, tetos Almutės žinutė mano telefone "Labas. Aš Tau puoduką su boružėm nupirkau." ir baltas sniegas kitoj stiklo pusėj - sunku pasakyt ar čia žmonės visdar tebemoka džiugint kurdami mažus stebukliukus, ar tai aš visdar tebemoku džiaugtis man maloniomis akimirkomis. O galbūt viskas vyksta kartu. Iš tikrųjų, gal ne taip ir svarbu kaip yra. Svarbiausia tai, kaip jaučiuosi. O jaučiuosi aš laiminga. Tarsi vaikas Kalėdų rytą gavęs tai, ko labai stipriai norėjo. Tik ta mano laimė ne vienadienė, nes dovanas aš gaunu kasdien: mėgstama daina per radiją, žalias šviesoforo signalas sankryžoj, praeivio šypsena, naujas komentaras blog'e, pietų miegas, du šaukšteliai cukraus arbatoj, oranžine spalva mirksintis skype'as, stiklainiukas močiutės vyšnių uogienės, nuo džiovyklės nuimtas dar skalbimo milteliais ir minkštikliu kvepiantis rankšluostis, pasiūlytas saldainis su Tavo mėgstamiausios spalvos popieriuku, šiltas delnas, miegas ant mylimuko krūtinės. Kaip gera visa tai ir dar daugiau turėt :]

Vieną labai didelę ir gražią dovaną tikriausiai pats to nežinodamas man padovanojo žmogus, kuris mano blog'o komentaruose slepiasi už žodžio "Anonimas". Nuo tos popietės, kada Jis arba Ji parašė "Viską perskaičiau per du vakarus. Užkerėjo ir kartu labai suspaudė širdį.", pajutau norą ir vėl čia rašyt, nes... mane kažkas skaito, mane kažkas stengiasi girdėt. Dabar man tai tarsi savotiška išsipasakojimo forma, kada galiu rašyt tai, ką jaučiu. Jausmas toks, kaip kad vaikytėje įpildavus pieno į dubenėlį ir pastačius jį po suoliuku šalia namų durų, laukdavau, kol vakare ateis ežiukas.

Kartais labai gera išsipasakot kažkam, ką mažai arba išvis nepažįsti. Vien dėl to, kad tas kažkas nepuola Tavęs mokyt, kaltint, pamokslaut ir stebėtis. Tiesiog klauso ir pasako gerą žodį. Būtent tiek man ir tereikia - gero žodžio ir žinojimo, kad kažkam bent truputėlį rūpi tai, ką jaučiu. Taigi, ačiū Tau, Anonime, už nuostabią dovaną :] Visada širdimi šypsausi skaitydama Tavo parašytus sakinius :]

Apie katiną, kuris vaikšto vienas :]

Tas katinas - tai aš. Dažniausiai vienas, bet dėl to visai patenkintas, nes nesijaučiu labai tuščias, kad reiktų papildymo, o be to su tuo jau ir susigyvenęs.

Esu toks katinas, kurį galima glostyt, bet tai dar nereiškia, kad seksiu paskui kiekvieną praeivį.

Esu žmonėms išrankus katinas, todėl mane gana sunku prisijaukinti, bet kam tai pavyksta, prisirišu prie Jo arba Jos jeigu jau ne visam gyvenimui, tai labai ilgam.

Esu toks katinas, kuris prieš užmigdamas visada užsikloja savo svajonėm.

Esu toks katinas, kuris nuolat skendi savo mintyse.

Esu toks katinas, kuris mėgsta pasislėpęs tyliai stebėt žmones, kuriais žavisi.

Esu toks katinas, kuris kartais norėtų būti pačia svarbiausia Žemėj gyvybės forma, o kartais tiesiog kamputy susigūžęs ir niekieno nepastebimas lakti pieną.

Esu toks katinas, kuris neatsisakytų tokio savęs dėl dubenėlio pieno.

Esu toks katinas, kurį mylėt labai paprasta, nes tik labai retai kniaukiu kada man negerai.

Esu toks katinas, kuris myli savo galbūt šiek tiek vienišą, bet pakankamai gražų tokį gyvenimą.

* * *

Šitas katinas šiąnakt prieš miegą žiūrės į mėnulį ilgėdamasis šiltų rankų paglostymo, o po to užmigs.

Miau :]

Apie fejerverkus ir akinius.

Mano džiaugsmas kaip fejerverkai: greitai ir netikėtai visą mano dangų nutvieskia pačiom gražiausiom spalvom ir... dingsta. Lieka tik maži šiūkšliukai. Liūdnoka, bet gerai, kad dar bent kažkas lieka.

Tikriausiai aš suaugau. Arba pirkdama naujus akinius gavau dovanų ir kitus - savo jausmams ir mąstymui. Akys džiaugiasi, kad pagaliau viską mato aiškiau ir ryškiau, bet širdis kraujuoja, nes jai labiau patiko būti pusaklei. Kai vieną dieną suvoki, kad visą gyvenimą gyvenai tokiam pasauly, kokiam norėtum, kad jis būtų, o ne iš tikrųjų yra, pasidaro kažkaip tuščia viduj. Dingsta gėlytės, dingsta drugeliai, dingsta boružėlės. Tu tarsi išsineri lyg sraigė iš savo kiauto, o paskui, kai pasidaro baisu ir nori sugrįžti, neberandi kelio namo. Pasaulis ant Tavęs užgriūna visu savo svoriu ir skauda, o gydytis neturi kuo.

Eidama snaigių išbučiuotu miestu netyčia koja paspiriu šiūkšliuką nuo fejerverko ir pagalvoju pati sau tyliai - "va ir Tavo džiaugsmas, Vaida".

P.S.: parveskit mane kas nors namo.

Apie šeimą :]

Stoviu 7 valandą ryte basom kojom ant šaltų grindų, ranka gniaužau naktinių marškinių skverną ir prie ausies glaudžiu raudono telefono ragelį negalėdama patikėt tuo, ką girdžiu jame. Seniai jaučiau tokį nesuvaidintą ir vaikiškai tyrą džiaugsmą - Ji grįžta. Po poros savaičių. Ir parveža dalelę mano širdies. O kažkas man sakė, kad tikėt stebuklais neverta... :]

Aš laiminga, nes ir vėl visa mano šeimyna susirinks krūvon: aš, sesutė ir mamytė. Paskutinį kartą visos trys spaudėm viena kitą glėby praėjusių metų vasario vidury. O juk buvo ir toks laikas, kai pasakojimus apie savo šeimą pradėdavau sakiniu "Mano šeimą sudaro 4 asmenys: aš, sesutė, mamytė ir tėvelis". Paskutinįkart Jį mačiau prieš penkerius metus pilnus ilgesio, ir šiandien, kas man iš Jo beliko, tai nuotraukos, keletas daiktų, lopinėlis žemės miestelio kapinaitėse ir... galybės prisiminimų. Ir kai kas nors įvyksta mano, sesės ar mamos gyvenimuose aš pakeliu akis į dangų ir pagalvoju kažin ar Jis sėdėdamas viršuj tarp angelų mato tai ir jeigu taip, tai ar didžiuojasi mumis, ar džiaugiasi kiekvienu mūsų laimėjimu ir ar liūdi kartu, kai kas nors nepavyksta. Toks mažas mažas ir bėjėgis jautiesi, kai žinai, kad tas, kurį labai labai myli niekada nesugrįš. Todėl aš šiandien ir džiaugiuosi, kad už 13 dienų ta, kurią labai labai myliu grįš ir... aš nebūsiu maža :] Tai, kad porai savaičių grįš sesė man reiškia ne tik Jos sugrįžimą, bet ir tai, kad nors keletui dienų ir aš kaip visi turėsiu normalią, po visur neišsibarsčiusią šeimą. Dievas mato, kaip šito dalyko man labai stipriai trūksta.

Kalėdų Senelis TIKRAI yra, ir nors mėnesiuką pavėlavęs, bet vistiek man padovanos tai, ko labiausiai norėjau šitoms Kalėdoms - sesę ir... šeimą, nes būti šeimai kartu, tai ne tas pats, kas būti šeimai atskirai :]

Apie traukinius.

Kartais girdžiu, kai visai šalia mano kiemo pravažiuoja naktiniai prekiniai traukiniai. Visada tuo pačiu laiku, visada tokiu pačiu garsu, visada veždami kažką į kažkur. Pasidaro įdomu ar įkritę į tokią kasdienybę jų mašinistai pagalvoja, kad kažkas klausosi kaip skamba bėgiai ir bando suskaičiuot kiek vagonų galėjo pravažiuot. Tikriausiai taip būna dar rečiau nei sniegas šią žiemą, o gal ir visai niekada, nes vargu ar tokioms mintims atsiranda vietos tarp savaime vienas po kito sekančių veiksmų, kurie yra tokie įprasti, kad kažkokiems naujiems pamąstymams apie svajojančias mergaites eiliniuose sustojimuose nėra laiko.

Rutina ir susigyvenimas su ja yra vienas iš baisiausių dalykų, kurie gali nutikt žmogui. Ji užriša raiščiu akis ir užkemša ausis, o Tu tampi mažu ir nežinia kam tarnaujančiu robotuku. Kažkas Tau guodžiasi, kad jam negerai, o Tu tik pasakai, kad viskas praeina ir išeini plaut indų, o vėliau, kai tas kažkas eilinį vakarą turi tą patį pasiteisinimą dėl savo ašarotų akių, Tu net jau ir nebesistebi, nors turėtum. Pasakykit man, ar daug Jūs pažįstat žmonių, kurie keturis vakarus iš eilės žiūri liūdnus filmus? Ne, čia ne apie mane, nes atvirai pasakius, aš tų filmų net nežiūriu - pasileidžiu tik kaip foną. Gal tai ir nėra pati protingiausia išeitis, bet aš jau nebežinau kaip kitiems pasakyt ir parodyt, kad net ir man būna nevisai saulėtų dienų, todėl tikriausiai geriau ir toliau žiūrėt pačiai sau vienai tuos liūdnus filmus.

Aš girdžiu kaip pravažiuoja traukiniai ir svajoju apie tai, kaip ir mane kažkas girdi tyliai važiuojančią savo gyvenimo bėgiais... :]

Apie mergaitę.

Vieną kartą, visai neseniai, gyveno mergaitė, kuri labai nuoširdžiai tikėjo, kad pasaulis yra būtent toks, kokį ji ir mato - šviesus, kvepiantis, gražus, pilnas pačių geriausių dalykų. Ir nors daug kartų virš to spalvoto pasaulio prapliupdavo lietūs, mergaitė šypsodavosi, nes tas vaikiškai naivus tikėjimas gerumu, kurį ji nešiojosi širdy, buvo stipresnis už bet ką. Kas atsitiko, kad trečią vakarą iš eilės ta pati mergaitė paraudusiomis akimis slapstosi už liūdnų kino filmų, ji ir pati pasakyt negali.

Mergaitė stebi tamsiam kambary mirksinčias kalėdines lemputes ir bando prisiminti kada paskutinį kartą jautėsi tokia vieniša. Tikriausiai niekada. O gal visada, tik to nepastebėdavo? Gal tiesiog baigėsi mergaitės pateisinimai, tiems, kurie taip ne laiku išsibėgioja po darbus, kitus miestus, svetimas šalis ar net kitus pasaulius? Kad ir kaip ten iš tikrųjų bebūtų, mergaitę šiandien lanko netokios šviesios mintys, kokios užsukdavo į svečius anksčiau.

Anksčiau mergaitė daug svajodavo, kurdavo ateities planus, keldavosi sau prasmingus tikslus, o štai šiandien ji net pati sau nesugeba įvardint ko ji norėtų. Nors.. Šią minutę mergaitė bent dienai norėtų savo sielą padalint į dvi dalis ir vieną pusę palikt savo kūne, o kitą įkūnyt į jai artimo žmogaus kūną, kad galėtų pati pas save ateit ir tiesiog pasakyt "Vaida, Tu man labai rūpi", nes jau pabodo visąlaik tik bandyt išskaityt tarp eilučių tokį sakinį, kurio kartais net ir nebūna.

Taip, mergaitė žino, kad galbūt kartais ji per daug reikalauja iš kitų, nors tai ir daro tik sau pati, tyliai. Bet ar labai blogai yra norėt, kad kas nors Tavim domėtųsi, kad išklausytų Tavo kad ir pačius kvailiausius pasakojimus, kad kalbėtų su Tavim, kad rūpintųsi Tavim ir kad... girdėtų? Ar labai blogai, jeigu mergaitė nori jaustis reikalinga? Ar labai blogai, jeigu mergaitė nori ir vėl pradėt tikėt, kad gyvenimas yra gražus?

Šiandien mergaitei lieka spengianti namų tyla, tylintys telefonai, tuščia pašto dėžutė, pilnos akys ašarų ir sklidina liūdesio širdelė. Mergaitė labai gailisi, kad paprašė Kalėdų Senelio naujų akinių, o ne trupučio laimės.

* * *

"- Do you believe in miracles?
- Not today."