Tikriausiai aš suaugau. Arba pirkdama naujus akinius gavau dovanų ir kitus - savo jausmams ir mąstymui. Akys džiaugiasi, kad pagaliau viską mato aiškiau ir ryškiau, bet širdis kraujuoja, nes jai labiau patiko būti pusaklei. Kai vieną dieną suvoki, kad visą gyvenimą gyvenai tokiam pasauly, kokiam norėtum, kad jis būtų, o ne iš tikrųjų yra, pasidaro kažkaip tuščia viduj. Dingsta gėlytės, dingsta drugeliai, dingsta boružėlės. Tu tarsi išsineri lyg sraigė iš savo kiauto, o paskui, kai pasidaro baisu ir nori sugrįžti, neberandi kelio namo. Pasaulis ant Tavęs užgriūna visu savo svoriu ir skauda, o gydytis neturi kuo.
Eidama snaigių išbučiuotu miestu netyčia koja paspiriu šiūkšliuką nuo fejerverko ir pagalvoju pati sau tyliai - "va ir Tavo džiaugsmas, Vaida".
P.S.: parveskit mane kas nors namo.
Pasaulis yra toks, kokį jį matai.Ir visai nesvarbu, kad tavo akys mato visai ką kita, nei daugelio kitų žmonių. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma. O širdys rodo teisingą kryptį.
AtsakytiPanaikintiVakar prieš užmigdama galvojau apie tai, kad tikriausiai kaip jautiesi, taip ir matai pasaulį :]
AtsakytiPanaikintiTikrai. Nuostabu, kad niekad kitas nemato taip kaip TU matai. Ir tu niekada nematysi, kaip kad kiti mato...Todėl mes visada vieni bet kartu su savimi :)
AtsakytiPanaikintiBet kartais tie KITI labai stengiasi tą savo pasaulį primest Tau :]
AtsakytiPanaikintiKuo reikia pasidžiaugti, nes tada išryškėja tavasis...
PanaikintiO jei tų KITŲ ryškesnis? :]
Panaikinti