Apie traukinius.

Kartais girdžiu, kai visai šalia mano kiemo pravažiuoja naktiniai prekiniai traukiniai. Visada tuo pačiu laiku, visada tokiu pačiu garsu, visada veždami kažką į kažkur. Pasidaro įdomu ar įkritę į tokią kasdienybę jų mašinistai pagalvoja, kad kažkas klausosi kaip skamba bėgiai ir bando suskaičiuot kiek vagonų galėjo pravažiuot. Tikriausiai taip būna dar rečiau nei sniegas šią žiemą, o gal ir visai niekada, nes vargu ar tokioms mintims atsiranda vietos tarp savaime vienas po kito sekančių veiksmų, kurie yra tokie įprasti, kad kažkokiems naujiems pamąstymams apie svajojančias mergaites eiliniuose sustojimuose nėra laiko.

Rutina ir susigyvenimas su ja yra vienas iš baisiausių dalykų, kurie gali nutikt žmogui. Ji užriša raiščiu akis ir užkemša ausis, o Tu tampi mažu ir nežinia kam tarnaujančiu robotuku. Kažkas Tau guodžiasi, kad jam negerai, o Tu tik pasakai, kad viskas praeina ir išeini plaut indų, o vėliau, kai tas kažkas eilinį vakarą turi tą patį pasiteisinimą dėl savo ašarotų akių, Tu net jau ir nebesistebi, nors turėtum. Pasakykit man, ar daug Jūs pažįstat žmonių, kurie keturis vakarus iš eilės žiūri liūdnus filmus? Ne, čia ne apie mane, nes atvirai pasakius, aš tų filmų net nežiūriu - pasileidžiu tik kaip foną. Gal tai ir nėra pati protingiausia išeitis, bet aš jau nebežinau kaip kitiems pasakyt ir parodyt, kad net ir man būna nevisai saulėtų dienų, todėl tikriausiai geriau ir toliau žiūrėt pačiai sau vienai tuos liūdnus filmus.

Aš girdžiu kaip pravažiuoja traukiniai ir svajoju apie tai, kaip ir mane kažkas girdi tyliai važiuojančią savo gyvenimo bėgiais... :]