Vieną kartą, visai neseniai, gyveno mergaitė, kuri labai nuoširdžiai tikėjo, kad pasaulis yra būtent toks, kokį ji ir mato - šviesus, kvepiantis, gražus, pilnas pačių geriausių dalykų. Ir nors daug kartų virš to spalvoto pasaulio prapliupdavo lietūs, mergaitė šypsodavosi, nes tas vaikiškai naivus tikėjimas gerumu, kurį ji nešiojosi širdy, buvo stipresnis už bet ką. Kas atsitiko, kad trečią vakarą iš eilės ta pati mergaitė paraudusiomis akimis slapstosi už liūdnų kino filmų, ji ir pati pasakyt negali.
Mergaitė stebi tamsiam kambary mirksinčias kalėdines lemputes ir bando prisiminti kada paskutinį kartą jautėsi tokia vieniša. Tikriausiai niekada. O gal visada, tik to nepastebėdavo? Gal tiesiog baigėsi mergaitės pateisinimai, tiems, kurie taip ne laiku išsibėgioja po darbus, kitus miestus, svetimas šalis ar net kitus pasaulius? Kad ir kaip ten iš tikrųjų bebūtų, mergaitę šiandien lanko netokios šviesios mintys, kokios užsukdavo į svečius anksčiau.
Anksčiau mergaitė daug svajodavo, kurdavo ateities planus, keldavosi sau prasmingus tikslus, o štai šiandien ji net pati sau nesugeba įvardint ko ji norėtų. Nors.. Šią minutę mergaitė bent dienai norėtų savo sielą padalint į dvi dalis ir vieną pusę palikt savo kūne, o kitą įkūnyt į jai artimo žmogaus kūną, kad galėtų pati pas save ateit ir tiesiog pasakyt "Vaida, Tu man labai rūpi", nes jau pabodo visąlaik tik bandyt išskaityt tarp eilučių tokį sakinį, kurio kartais net ir nebūna.
Taip, mergaitė žino, kad galbūt kartais ji per daug reikalauja iš kitų, nors tai ir daro tik sau pati, tyliai. Bet ar labai blogai yra norėt, kad kas nors Tavim domėtųsi, kad išklausytų Tavo kad ir pačius kvailiausius pasakojimus, kad kalbėtų su Tavim, kad rūpintųsi Tavim ir kad... girdėtų? Ar labai blogai, jeigu mergaitė nori jaustis reikalinga? Ar labai blogai, jeigu mergaitė nori ir vėl pradėt tikėt, kad gyvenimas yra gražus?
Šiandien mergaitei lieka spengianti namų tyla, tylintys telefonai, tuščia pašto dėžutė, pilnos akys ašarų ir sklidina liūdesio širdelė. Mergaitė labai gailisi, kad paprašė Kalėdų Senelio naujų akinių, o ne trupučio laimės.
* * *
"- Do you believe in miracles?
- Not today."
Norisi užplikyti Tau arbatos ir pradėti pokalbį apie visiškus kosmosus. Kad tik pabėgtum nuo šitų visai... visai negražių minčių.
AtsakytiPanaikintiTikriausiai tiek man ir tereikia :] O kad ir kas slėptųsi už to "Anonymous", ačiū Tau, kad esi pirmasis žmogus šiandien, kuris bando užmegzti bent minimalų kontaktą su ta mergaite :]
AtsakytiPanaikintiŠiltas virtualus apkabinimas, nėra už ką. Ypač kai aš turėčiau Tau padėkoti už sutiktą įkvėpimą beskaitant. Paskutinis įrašas truputį nuleido ant žemės ir mane.
AtsakytiPanaikintiAš vis nesiliauju stebėtis kaip kartais į mano blog'ą atklysta žmonės su tokiais saulėtais komentarais :]
AtsakytiPanaikinti