Apie "noriu", "reikia" ir filmus :]

Rankoj laikau tris paskutinius pavasario vakarus. Tiesa, kognityvinės psichologijos konspekto pavidalu. Žiūriu į tuos lapus ir bandau suskaičiuot kiek mano "noriu" buvo laimėję prieš "reikia". Kai vakar pratrūkau gražiausiom pasauly blakstienom kaip aš pavargau mokytis ir kaip seniai buvau išėjus tiesiog pasivaikščiot, Jis paklausė manęs "o tai kodėl nepadarai to?". Ir aš nežinojau nei kaip atsakyti Jam, nei kaip sau pačiai. Gal tikrai reikia pradėt sekt mergaitės labai gražiu vardu pavyzdžiu ir bent jau pasistengt būt čia ir dabar, o ne kaip papūgai kartot "neee, rytoj man egzaminas". Egzaminų kiekvieną pusmetį laikau bent 5, o juk gyvenimas tik vienas :]

Nuo mano kambarėlio iki artimiausio man žinomo parko viso labo tik 10 minučių kelio pėsčiomis, todėl jau važiuodama namo savo mylimiausiu 6 autobusu po antrojo egzamino planavau, kad vakarop eisiu (o gal net ir bėgsiu - žalieji sportbatukai šiemet dar nematė pavasario!) pravėdint smegenis, bet pas Kauną į svečius atėjo lietus. Tačiau labai stipriai nenuliūdau, nes buvo ir planas B: filmai ir kalnas sūrelių. "Pasilepink galvelę ir skranduką" - pasakė man mama, kai pasidalinau su Ja savo vakaro planais. Tada pradėjau Jai pasakot kokį gražų filmą žiūrėjau praeitą savaitę, kaip verkiau, kiek daug apie viską galvojau jam pasibaigus, kaip sunkiai užmigau po to ir kaip norėčiau šįvakar ką nors panašaus pažiūrėt. Tie, kas mane bent šiek tiek artimiau pažįsta, žino, kad man filmo gerumas priklauso nuo išverktų ašarų žiūrint jį kiekio (kuo liūdniau - tuo geriau). Tas ašaras dažniausiai sukelia... ne, ne meilės istorijos, kur kažkas suserga nepagydoma liga ir miršta (nors ir ten būna sūraus vandenėlio). Patys gražiausi kada nors mano matyti filmai yra "Aš esu Semas", "Aštuntoji diena", "Basomis per grindinį" ir tas ypatingas atradimas, apie kurį pasakojau mamai - "Adamas". Juos visus vienija vienas dalykas - tai filmai apie žmones, kurie turėdami mažiau turi daugiau. Ir tada pačiais didžiausiais pavyzdžiais man, kuriais labai žaviuosi, tampa protinę negalią turintis ir už savo vaiką kovojantis tėvas, dauno sindromu sergantis vaikinas, visada basa vaikštanti psichiatrijos ligoninės pacientė ar autizmu sergantis vyras. Mokausi iš jų kaip turint mažai turėt daug. Ir dar bandau mokytis kaip dažniau girdėt "noriu", o ne "reikia" balsą. Turiu tam gražų pavyzdį.

* * *

P.S.: keičiasi ne tik vaisiai/uogos mano racione, keičiasi ir mano playlist'as - http://www.youtube.com/watch?v=GGETfS_d8v4. Ačiū Ievai :]

Žmonės sako, kad aš... :]

Močiutė sako, kad aš savarankiška, nes moku naudotis bankomatais ir pati įsipilt benzino.

Mama sako, kad aš labai geras vaikas, todėl manim labai didžiuojasi.

Arminas sako, kad aš kantri ir moku priimt dalykus tokius, kokie jie yra.

Ugnė sako, kad laisvu laiku nuo burbuliavimo ir rėkimo aš būnu faina.

Kursinio vadovė sako, kad aš atsakingai žiūriu į man paskirtas užduotis.

Sesė sako, kad aš moku džiaugtis mažais dalykais.

Ieva sako, kad aš aukso grynuolis ir už pusę savo diplomo Ji bus dėkinga man.

Ignutė sako, kad labai džiaugiasi, kad mane pažįsta.

Ingrida sako, kad aš pagražėjus.

Indrė sako, kad aš žmogus, kuriam visada viskas būna gerai.

Tomas sako, kad aš kartais viską per ne lyg perdedu.

Teta Dalytė sako, kad aš protinga mergina, kuri moka planuotis gyvenimą.

Agnė sako, kad aš labai struktūruotas žmogus ir todėl galėčiau pakeist mūsų katedros referentę.

Greta sako, kad pagalbos mokslo reikalais dažniausiai kreipiasi į mane, nes yra garantuota, kad bent jau stengsiuosi tai padaryti.

Teta Zofija sako, kad aš šviesus ir nesugadintas žmogus. 

Muzikos mokyklos mano specialybės mokytojas sakydavo, kad aš iš tų, kurie talentą užsidirba savom pastangom.

MTBI testas sako, kad aš http://charakteris.info/2008/infj-tipas/.

O aš pati sakau, kad būnu visokia, bet labiausiai man patinka būti laiminga :]

* * *

P.S.: ar tai, kad vyšnias po truputėlį ėmiau keist į persikus, reiškia, kad ir pati kažkaip keičiuosi?

Apie auksą ir sidabrą :]

"You don't win silver, You lose gold" - dar vakar šituo tikėjau, nors dvi naktys kartu sudėjus su mažesne miego trukme negu kad reiktų parai, vis daugiau paliekamų plaukų šepetyje, paraudę akys, raudonomis dėmėmis nusidažiusi nosinė, mintys apie tai, kaip per trumpą laiką kuo greičiau sutalpint į galvelę 104 puslapius psichiatrinių sindromų bei ligų ir abejingumas viskam, kas vyksta per metrą ir daugiau spinduliu aplink sakė, kad galbūt mano kai kurie norai kainuoja per daug. Dar praeitą savaitę, kai kurso moksliukai piktinosi neva nelabai teisingais psichiatrijos seminarų užsiėmimų įvertinimais, aš juokiausi, kad vargšeliai tikriausiai pirmąkart sužinojo, kad egzistuoja ir vienženkliai pažymiai, o kas darbar... Dabar aš pati vergauju pažymiui skaičiuodama, kiek taškų reikia surinkt, kad iš egzamino gaučiau bent 9, nors realiai man užtektų tik išlaikyt jį ir jau turėčiau gerą galutinį pažymį, nes semestro metu kažkokiu būdu sugebėjau užsidirbt maksimalų kaupiamąjį (antrą kartą gyvenime), bet... Šįkart aš labai norėjau aukso, ir dabar, kai nujaučiu, kad jo nebus, šiek tiek liūdna, kad nesigauna sėkmingai šokinėt per savo pačios sau išsikeltas karteles.

Eilinis sidabras. Daugeliu atvejų gera, bet ne pati geriausia. Nors tam, ką darau, atiduodu labai daug, bet tikriausiai nepakankamai. Galėčiau slapstytis po dainos žodžiais "niekada nemėgau aukso, visada buvau sidabras", bet tuo apgaučiau kitus, o ne save pačią. Bet juk normalu norėt siekt kažko daugiau, o ne stovėt vienoj vietoj. Normalu turėt svajonių. Ir tikriausiai dar normaliau, kad ne visos jos pildosi, nes tada atsiranda laiko pagalvot  o kas nuo to pasikeistų? Kas atsitiktų, jeigu psichiatrijos galutinis pažymys būtų 9 arba 8, o ne 10? O gi nieko blogo. Galbūt kokią savaitėlę galvočiau, kad reikėjo dar daugiau pasikankint (laaabai geras žodis apibūdint tas paras, per kurias ruošiausi pirmajam sesijos egzaminui), bet vėliau jis būtų tik skaičius, kuris net ne visada parodo ko ir kiek turi galvelėje. Juk jau ne kartą taip buvo ir galiu garantuoti, kad tai irgi nepaskutinis kartas. Gal net gi gerai turėt mažiau - tada turi legalią galimybę būt netobulu ir... dėl to gyvent šiek tiek laimingesnį gyvenimą. Tada sėkmės atveju džiaugsmas būna tikras jausmas, o ne savaime suprantamas dalykas.

"You don't win silver, You lose gold" - šiandien šituo taip aklai nebetikiu. Pastangų reikia ir sidabrui. 

* * *

P.S.: šiandien buvo pirmas rytas, kai pramerkus akis galėjau grožėtis kampeliu mėlyno dangaus. Mintis pakeist savo miegojimo poziciją ir nakčiai neužtraukti užuolaidų buvo labai vykusi :]

Apie nereikalingus (?) daiktus :]

Prakiuręs dangus reiškia, kad arba Vaida vakar prausė savo Megę, arba į miestą išbėgo be skėčio. Šiandien atsitiko antras variantas. Kuomet išėjus iš universiteto į gatvę po paskutinės šį semestrą mylimiausios paskaitos buvau išbučiuota mažulyčių lietaus lašelių, pati tyliai juokiausi iš savęs: saulėtomis dienomis tampausi paskui save mėlynąjį burbulėtąjį neperšlampamą draugą, o kai jo iš tikrųjų prireikia, dažniausiai tas nuolatinis mano palydovas namie kalbina mano paltus ir švarkelius. Ir gal viskas nebūtų taip beviltiškai juokinga, jeigu ne kvailas mano įprotis važiuojant namo su kursiokėmis jų klausinėt "o jūs nepamenat, ar aš šiandien buvau su skėčiu, ar be jo?". Šiandien nereikėjo to klaust, nes atsakymą išgirdau anksčiau nei spėjau prasižiot - "taip, Vaida, šiandien Tu be skėčio". Ir lygiai taip pat, kaip šiandien iš dangaus pasipylė lietaus, aš prapliupau juoktis: kam tada man išvis tas skėtis, jeigu per metus jis sušlampa tik keletą kartų? :]

Nešiojamas stogelis, kurio paskirtis apsisaugoti nuo lietaus, yra nevienintelis daiktas, kurio reikalingumu man aš kartais suabejoju. Dažnai mano žvilgsnis aplanko apatinėje lentynoje gyvenantį  lygintuvą. "Tavo gyvenimas kažkoks be jokios prasmės" - sakau jam kartą į savaitę valydama dulkes nuo balto paviršiaus. Pirkau jį prieš išsikraustydama į Kauną, nes sesė sakė, kad čia yra pats svarbiausias daiktas, kurį reikės turėt naujuose namuose. O aš ir patikėjau. Per tuos tris savo studentavimo metus tą draugužį su idealiai lygiu padu panaudojau maždaug kokius 8 kartus. Na, gal 10, bet tikrai ne daugiau. Galvojau, kad jeigu netyčia baltajam lygintuvui išaugtų kojytės ir jis išeitų pasivaikščiot, tikriausiai net nepastebėčiau, kad kažkas apatinėje lentynoje ne taip. Bet štai vieną kartą išaušo šiandiena, kai vienam mano švarkeliui prireikė lyginimo paslaugų. Kol karštas metalas slydo medžiaga, aš mąsčiau apie tai, kad gerai, jog čia tik daiktas, o ne žmogus, kuris neturėtų tiek daug kantrybės laukti, kol kažkam kažkada jo prireiks. Supratau, kad tas lygintuvas nėra jau toks ir nereikalingas, negu kad gali pasirodyt.

Esu iš tų žmonių, kurie vieną dieną tikriausiai patys savęs nesuras tarp dalykų, kurių prisikaupė per visą savo gyvenimą. Taip, aš ta, kuri saugo kalnus spausdintų konspektų, pavienius auskarus, išpakuotų dovanų popierių ir kitus nevisai naudingus daiktus, nes "o maža, galbūt kada nors prireiks". Kartais sugalvoju sumažint savo turto skaičių, bet dažniausiai tai ir lieka tik minčių lygmenyje. Bet visgi retkarčiais įvyksta tokie stebuklai pavadinimu "generalinė tvarka", kai mano šiukšlinė prisivalgo visokių dalykėlių, bet tuomet sekančią dieną būtinai ko nors prisireikia iš išmestų niekučių. Ir nors mano dienose nemažai tokių ir panašių absurdėlių, visgi gera gyventi tokį gyvenimą. Gera gyventi Vaidos gyvenimą :]

* * *

P.S.: šiandien mano virtuvė kvepėjo pievagrybiais, o vonia - skalbimo milteliais :]

Apie liūdną patirtį

Vakar iš skirtingų lūpų girdėjau tą patį klausimą - "ar jau apsipratai, kad nebėra tėvelio?". Ir nors ne į mane, o į prieš metus tėtį palaidojusį, šiandien jau pilnametį mano pusbrolį, buvo įsmeigti tie šuniškai gailūs žvilgsniai, buvo dar sunku klausytis to. Juk buvo metas, kada mane ir sesę lygiai taip pat apstodavo giminaičiai ir gailėdavo. Tuo metu norėdavosi visus išspardyt, kad dar labiau nedraskytų širdelės, bet šiandien, kai man jau nebe 16, o ir žaizdos ne tokios gilios, imu suprasti, kad ne visada tas gailestis ir didelės dėmesio dozės yra dirbtinės, kaip kad aš manydavau. Visi mes pripratę slėpt kažkur giliai savyje pačias juodžiausias savo savijautas, todėl kainuoja be proto daug pastangų jas parodyt kažkam kitam ir lyti kartu. Galvojau, kad pačiai turint tokios labai liūdnos patirties, bus paprasčiau likimo broliui ar sesei pasakyt ką nors labai tinkamo, tačiau suklydau. Veikiau priešingai - viskas dar labiau pasunkėjo, nes kuomet pats tai būni pergyvenęs, supranti šiek tiek daugiau nei kiti, ir kai žinai ko geriau nesakyt ar nedaryt, nebelieka nieko, tik kaip tylėt ir savo niūrią gyvenimo atkarpėlę išgyvent dar kartą. 

Aš niekada nesakau "amžiną atilsį tėvelis", nes mano širdyje Jis visada bus gyvas. Gyvens Jis toks, kokį prisimenu geriausiai: toks nedidukas, pražilęs, besijuokiantis, velniukiškai žibančio akutėm, mus su sese vadinantis "stirnukėm", žinias žiūrintis gulint tik ant mano lovos, sėdintis ant dirbtuvių slenksčio ir žiūrintis į savo karvelių pulką, nešiojantis raudonos languotus marškinius, su kuriais aš dabar miegu žiemą, skaldantis savo nemirtingus juokelius... Gyvens Jis toks, kokį tebemyliu iki šiol. 

* * *

P.S.: tai ar apsipratau, kad nebėra tėvelio? Apsipratau, bet tai labai nevykęs klausimas. Niekada niekam jo neuždavinėkit.

Apie istorijas :]

Man niekada nepatiko istorijos pamokos. Vietoj to, kad gilinčiausi kaip vyko antras pasaulinis karas ar kaip lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį, aš klausydavausi močiutės pasakojimų apie jos vaikiškas dienas. Ir taip buvo dėl to, kad ne datos ir įvykiai mane žavėjo labiausiai, o tai, ko nėra nei viename vadovėlyje - mažos istorijos su dideliais jausmais. Tokios, kurias nešiojasi kiekvienas su manimi gatvėje prasilenkiantis praeivis. Tokios, kokias gyvenam Tu ir aš. O svarbiausia tokios, kur jausmai svarbesni už faktus.

Šiandien man atrodo, kad pačių gražiausių istorijų autorė yra meilė. Rodos jausmas lyg ir tas pats, bet kaip skirtingai pasuka gyvenimus: mano tėveliai susipažino, kai abiems jau nebe daug buvo likę iki trisdešimties ir pradraugavę viso labo tik 4 mėnesius susituokė; mano dieduko sesuo pirmąkart ištekėjo, kai jai buvo 45eri, kai tuo tarpu būdama tokių metų mano mamytė jau liko našle; mano dviejų pusseserių dukros, kurios yra pora metų jaunesnės už mane, jau sūpuoja savo mažylius. Aš irgi turiu savo mažytę istoriją. Ir dabar, kai bandau įsivaizduot ką reiks atsakyt į savo mažųjų vaidučių ir arminukų klausimą "mamyte, kaip susipažinai su tėveliu?", nusišypsau. Galėsiu jiems papasakot tikriausiai populiariausią 21 amžiaus istoriją - apie tai, kaip kartais žmones suveda internetas. Dar galėsiu papasakot kiek daug kantrybės turėjo jų tėtis kol įtikino jų mamą ateit į pirmą pasimatymą, po kurio grįžus ji aplankstė kitos mašinos dureles. O viskas prasidėjo nuo to, kad prieš tris metus pavasarį Jis man parašė norėdamas pagirt mano nuotrauką su piene, todėl dabar tas geltonai besišypsantis augalėlis visada man primena mano istorijos pradžią - saulėtą ir be lietaus. Kas galėjo pagalvot, kad mano mylimiausia spalva man padovanos pačias dailiausias blakstienas turintį žmogų? :]


Ir pabaigai apie istorijų pabaigas. Kol kas aš tikiu laiminga savosios istorijos pabaiga, bet kartais negali nuspėt to, kas Tavęs laukia. Gražių žmonių istorijos niekada nesibaigia nelaimingai, o jeigu taip nutinka - vadinasi, tai dar ne pabaiga. Kartais tie liūdni nutikimai gali būt dar gražesnių istorijų pradžios. 

* * *

P.S.: prieš kelias naktis sapnavau sapną, kuris reiškia didelius pokyčius gyvenime. Dabar, kai pradėjau įtart kas būtent gali keistis, man pasidarė baisoka.