Apie nereikalingus (?) daiktus :]

Prakiuręs dangus reiškia, kad arba Vaida vakar prausė savo Megę, arba į miestą išbėgo be skėčio. Šiandien atsitiko antras variantas. Kuomet išėjus iš universiteto į gatvę po paskutinės šį semestrą mylimiausios paskaitos buvau išbučiuota mažulyčių lietaus lašelių, pati tyliai juokiausi iš savęs: saulėtomis dienomis tampausi paskui save mėlynąjį burbulėtąjį neperšlampamą draugą, o kai jo iš tikrųjų prireikia, dažniausiai tas nuolatinis mano palydovas namie kalbina mano paltus ir švarkelius. Ir gal viskas nebūtų taip beviltiškai juokinga, jeigu ne kvailas mano įprotis važiuojant namo su kursiokėmis jų klausinėt "o jūs nepamenat, ar aš šiandien buvau su skėčiu, ar be jo?". Šiandien nereikėjo to klaust, nes atsakymą išgirdau anksčiau nei spėjau prasižiot - "taip, Vaida, šiandien Tu be skėčio". Ir lygiai taip pat, kaip šiandien iš dangaus pasipylė lietaus, aš prapliupau juoktis: kam tada man išvis tas skėtis, jeigu per metus jis sušlampa tik keletą kartų? :]

Nešiojamas stogelis, kurio paskirtis apsisaugoti nuo lietaus, yra nevienintelis daiktas, kurio reikalingumu man aš kartais suabejoju. Dažnai mano žvilgsnis aplanko apatinėje lentynoje gyvenantį  lygintuvą. "Tavo gyvenimas kažkoks be jokios prasmės" - sakau jam kartą į savaitę valydama dulkes nuo balto paviršiaus. Pirkau jį prieš išsikraustydama į Kauną, nes sesė sakė, kad čia yra pats svarbiausias daiktas, kurį reikės turėt naujuose namuose. O aš ir patikėjau. Per tuos tris savo studentavimo metus tą draugužį su idealiai lygiu padu panaudojau maždaug kokius 8 kartus. Na, gal 10, bet tikrai ne daugiau. Galvojau, kad jeigu netyčia baltajam lygintuvui išaugtų kojytės ir jis išeitų pasivaikščiot, tikriausiai net nepastebėčiau, kad kažkas apatinėje lentynoje ne taip. Bet štai vieną kartą išaušo šiandiena, kai vienam mano švarkeliui prireikė lyginimo paslaugų. Kol karštas metalas slydo medžiaga, aš mąsčiau apie tai, kad gerai, jog čia tik daiktas, o ne žmogus, kuris neturėtų tiek daug kantrybės laukti, kol kažkam kažkada jo prireiks. Supratau, kad tas lygintuvas nėra jau toks ir nereikalingas, negu kad gali pasirodyt.

Esu iš tų žmonių, kurie vieną dieną tikriausiai patys savęs nesuras tarp dalykų, kurių prisikaupė per visą savo gyvenimą. Taip, aš ta, kuri saugo kalnus spausdintų konspektų, pavienius auskarus, išpakuotų dovanų popierių ir kitus nevisai naudingus daiktus, nes "o maža, galbūt kada nors prireiks". Kartais sugalvoju sumažint savo turto skaičių, bet dažniausiai tai ir lieka tik minčių lygmenyje. Bet visgi retkarčiais įvyksta tokie stebuklai pavadinimu "generalinė tvarka", kai mano šiukšlinė prisivalgo visokių dalykėlių, bet tuomet sekančią dieną būtinai ko nors prisireikia iš išmestų niekučių. Ir nors mano dienose nemažai tokių ir panašių absurdėlių, visgi gera gyventi tokį gyvenimą. Gera gyventi Vaidos gyvenimą :]

* * *

P.S.: šiandien mano virtuvė kvepėjo pievagrybiais, o vonia - skalbimo milteliais :]