Apie auksą ir sidabrą :]

"You don't win silver, You lose gold" - dar vakar šituo tikėjau, nors dvi naktys kartu sudėjus su mažesne miego trukme negu kad reiktų parai, vis daugiau paliekamų plaukų šepetyje, paraudę akys, raudonomis dėmėmis nusidažiusi nosinė, mintys apie tai, kaip per trumpą laiką kuo greičiau sutalpint į galvelę 104 puslapius psichiatrinių sindromų bei ligų ir abejingumas viskam, kas vyksta per metrą ir daugiau spinduliu aplink sakė, kad galbūt mano kai kurie norai kainuoja per daug. Dar praeitą savaitę, kai kurso moksliukai piktinosi neva nelabai teisingais psichiatrijos seminarų užsiėmimų įvertinimais, aš juokiausi, kad vargšeliai tikriausiai pirmąkart sužinojo, kad egzistuoja ir vienženkliai pažymiai, o kas darbar... Dabar aš pati vergauju pažymiui skaičiuodama, kiek taškų reikia surinkt, kad iš egzamino gaučiau bent 9, nors realiai man užtektų tik išlaikyt jį ir jau turėčiau gerą galutinį pažymį, nes semestro metu kažkokiu būdu sugebėjau užsidirbt maksimalų kaupiamąjį (antrą kartą gyvenime), bet... Šįkart aš labai norėjau aukso, ir dabar, kai nujaučiu, kad jo nebus, šiek tiek liūdna, kad nesigauna sėkmingai šokinėt per savo pačios sau išsikeltas karteles.

Eilinis sidabras. Daugeliu atvejų gera, bet ne pati geriausia. Nors tam, ką darau, atiduodu labai daug, bet tikriausiai nepakankamai. Galėčiau slapstytis po dainos žodžiais "niekada nemėgau aukso, visada buvau sidabras", bet tuo apgaučiau kitus, o ne save pačią. Bet juk normalu norėt siekt kažko daugiau, o ne stovėt vienoj vietoj. Normalu turėt svajonių. Ir tikriausiai dar normaliau, kad ne visos jos pildosi, nes tada atsiranda laiko pagalvot  o kas nuo to pasikeistų? Kas atsitiktų, jeigu psichiatrijos galutinis pažymys būtų 9 arba 8, o ne 10? O gi nieko blogo. Galbūt kokią savaitėlę galvočiau, kad reikėjo dar daugiau pasikankint (laaabai geras žodis apibūdint tas paras, per kurias ruošiausi pirmajam sesijos egzaminui), bet vėliau jis būtų tik skaičius, kuris net ne visada parodo ko ir kiek turi galvelėje. Juk jau ne kartą taip buvo ir galiu garantuoti, kad tai irgi nepaskutinis kartas. Gal net gi gerai turėt mažiau - tada turi legalią galimybę būt netobulu ir... dėl to gyvent šiek tiek laimingesnį gyvenimą. Tada sėkmės atveju džiaugsmas būna tikras jausmas, o ne savaime suprantamas dalykas.

"You don't win silver, You lose gold" - šiandien šituo taip aklai nebetikiu. Pastangų reikia ir sidabrui. 

* * *

P.S.: šiandien buvo pirmas rytas, kai pramerkus akis galėjau grožėtis kampeliu mėlyno dangaus. Mintis pakeist savo miegojimo poziciją ir nakčiai neužtraukti užuolaidų buvo labai vykusi :]