Vakar iš skirtingų lūpų girdėjau tą patį klausimą -
"ar jau apsipratai, kad nebėra tėvelio?". Ir nors
ne į mane, o į prieš metus tėtį palaidojusį, šiandien
jau pilnametį mano pusbrolį, buvo įsmeigti tie šuniškai gailūs žvilgsniai, buvo
dar sunku klausytis to. Juk buvo metas, kada mane ir sesę lygiai taip pat apstodavo giminaičiai ir
gailėdavo. Tuo metu norėdavosi visus išspardyt, kad dar labiau nedraskytų širdelės, bet šiandien, kai man jau nebe 16, o ir žaizdos
ne tokios gilios, imu suprasti, kad ne visada tas gailestis ir didelės dėmesio dozės yra dirbtinės, kaip kad aš manydavau. Visi mes pripratę slėpt
kažkur giliai savyje pačias juodžiausias savo savijautas, todėl kainuoja be proto daug pastangų jas parodyt
kažkam kitam ir
lyti kartu. Galvojau, kad pačiai turint tokios labai
liūdnos patirties, bus paprasčiau likimo broliui ar sesei pasakyt ką nors labai
tinkamo, tačiau
suklydau. Veikiau priešingai - viskas dar labiau pasunkėjo, nes kuomet pats tai būni pergyvenęs, supranti
šiek tiek daugiau nei kiti, ir kai žinai ko geriau nesakyt ar nedaryt, nebelieka nieko, tik kaip tylėt ir savo niūrią gyvenimo atkarpėlę išgyvent
dar kartą.
Aš niekada nesakau
"amžiną atilsį tėvelis", nes mano širdyje
Jis visada bus gyvas. Gyvens
Jis toks, kokį prisimenu geriausiai: toks nedidukas, pražilęs, besijuokiantis, velniukiškai žibančio akutėm, mus su sese vadinantis "stirnukėm", žinias žiūrintis gulint tik ant mano lovos, sėdintis ant dirbtuvių slenksčio ir žiūrintis į savo karvelių pulką, nešiojantis raudonos languotus marškinius, su kuriais aš dabar miegu žiemą, skaldantis savo nemirtingus juokelius... Gyvens
Jis toks, kokį tebemyliu
iki šiol.
* * *
P.S.: tai ar apsipratau, kad nebėra tėvelio? Apsipratau, bet tai labai nevykęs klausimas. Niekada niekam jo neuždavinėkit.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą