Rankoj laikau tris paskutinius pavasario vakarus. Tiesa, kognityvinės psichologijos konspekto pavidalu. Žiūriu į tuos lapus ir bandau suskaičiuot kiek mano "noriu" buvo laimėję prieš "reikia". Kai vakar pratrūkau gražiausiom pasauly blakstienom kaip aš pavargau mokytis ir kaip seniai buvau išėjus tiesiog pasivaikščiot, Jis paklausė manęs "o tai kodėl nepadarai to?". Ir aš nežinojau nei kaip atsakyti Jam, nei kaip sau pačiai. Gal tikrai reikia pradėt sekt mergaitės labai gražiu vardu pavyzdžiu ir bent jau pasistengt būt čia ir dabar, o ne kaip papūgai kartot "neee, rytoj man egzaminas". Egzaminų kiekvieną pusmetį laikau bent 5, o juk gyvenimas tik vienas :]
Nuo mano kambarėlio iki artimiausio man žinomo parko viso labo tik 10 minučių kelio pėsčiomis, todėl jau važiuodama namo savo mylimiausiu 6 autobusu po antrojo egzamino planavau, kad vakarop eisiu (o gal net ir bėgsiu - žalieji sportbatukai šiemet dar nematė pavasario!) pravėdint smegenis, bet pas Kauną į svečius atėjo lietus. Tačiau labai stipriai nenuliūdau, nes buvo ir planas B: filmai ir kalnas sūrelių. "Pasilepink galvelę ir skranduką" - pasakė man mama, kai pasidalinau su Ja savo vakaro planais. Tada pradėjau Jai pasakot kokį gražų filmą žiūrėjau praeitą savaitę, kaip verkiau, kiek daug apie viską galvojau jam pasibaigus, kaip sunkiai užmigau po to ir kaip norėčiau šįvakar ką nors panašaus pažiūrėt. Tie, kas mane bent šiek tiek artimiau pažįsta, žino, kad man filmo gerumas priklauso nuo išverktų ašarų žiūrint jį kiekio (kuo liūdniau - tuo geriau). Tas ašaras dažniausiai sukelia... ne, ne meilės istorijos, kur kažkas suserga nepagydoma liga ir miršta (nors ir ten būna sūraus vandenėlio). Patys gražiausi kada nors mano matyti filmai yra "Aš esu Semas", "Aštuntoji diena", "Basomis per grindinį" ir tas ypatingas atradimas, apie kurį pasakojau mamai - "Adamas". Juos visus vienija vienas dalykas - tai filmai apie žmones, kurie turėdami mažiau turi daugiau. Ir tada pačiais didžiausiais pavyzdžiais man, kuriais labai žaviuosi, tampa protinę negalią turintis ir už savo vaiką kovojantis tėvas, dauno sindromu sergantis vaikinas, visada basa vaikštanti psichiatrijos ligoninės pacientė ar autizmu sergantis vyras. Mokausi iš jų kaip turint mažai turėt daug. Ir dar bandau mokytis kaip dažniau girdėt "noriu", o ne "reikia" balsą. Turiu tam gražų pavyzdį.
* * *
P.S.: keičiasi ne tik vaisiai/uogos mano racione, keičiasi ir mano playlist'as - http://www.youtube.com/watch?v=GGETfS_d8v4. Ačiū Ievai :]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą