Iš vakar į rytojų :)

Būna taip, kad džiaugsmas ateina be priežasties pats sau vienas nekviestas ir neieškotas. Būna taip, kad pramerkęs akis nusišypsai senutėliam žaliam kilimui, kurio dar vakar nekentei už tai, kad jis toks brangus dulkėms, kad pastarosios taip sunkiai jį nori palikti - pasirodo ir jis kažkam be galo svarbus ir reikalingas. Tokia jaučiuosi ir aš, kai į tylų ir ramų šeštadienio vakarą paskambina senai matyti ir labai stipriai pasiilgti širdyje gyvenantys žmogeliukai tiesiog paklausti kaip sekasi. Ir visada, kada labiausiai to reikia. Tarsi jaustų, kada man reikia gerų žodžių, kuriuos galėčiau neštis į rytojų. Taip ir šįryt pilnas džiaugsmo akis atmerkiau sekmadieniui galvodama kiek daug gerų žmonių nešiojuos širdyje... :)

Gera iki vidurdienio vartytis lovoje prisiminimų pataluos besidžiaugiant besiveržiančiais lapritinės saulutės spinduliais pro langą, o paskui pasinert į pietų gaminimą. Tiesa, kulinarė iš manęs nekokia, bet bent jau jaučiu ateinantį tą norą sukiotis virtuvėje. Lygiai, kaip ir norą nešioti sukneles ir sijonus ar norą klausytis tikriausiai iš šono žiūrint gana lėkštų dainų. Pamažu ateina pokyčiai, kurių jau seniai reikėjo. Pokyčiai, kurie su savim nešasi milijoną gerų minčių, ir nors dabar kartais jaučiuosi tarsi gyvendama ne savo gyvenimą, tačiau man gera, labai gera. Tiesiog reikia laiko priprasti prie to, kiek daug gražaus mano gyvenimui gali padovanot kitas žmogus :)

Taip ir nešiuos džiaugsmą. Iš vakar į rytojų, o širdis šypsosis :)