Lapkritinis sniegas :)

Kai ryte pirmas vaizdas praskleidus užuolaidas yra lengvo vėjelio supuojamos mažutės mažutėlės snaigutės, kai matai miestą besipuošiantį didžiosioms metų šventėms, kai autobuse važiuojant namo girdi grojant kalėdines dainas ir užuodi mandarinių, kuriuos valgo už kelių sėdynių sėdintis bendrakeleivis su Tavim besidalinantis laiku žiūrint pro autobuso važiuojančio maršrutu "Kaunas-Alytus" langus į bąlančius laukus, kvapą - negali likt abejingas tai atėjusiai kalėdinei nuotaikai :)

Ir nebežinau dabar, laukiu ar nelaukiu žiemos švenčių. Nors šitą šeimos šventę visada pasitinkam nevisa tos šeimos sudėtim (šiemet "akcija" 4-1=3-1=2+(1)), tačiau tos žaviai besileidžiančios snaigės ant mano palto skverno neša kažkokį keistai malonų džiaugsmą. Gal pagaliau išmoksiu vertint šiandieną, o ne praeitį ar svajones apie tobulą ateitį ? :)

Po kojom girgžda pirmasis lapkritinis sniegas, kuriam palieku pėdas, ir nieko labiau dabar netrokštu už Tavųjų žingsnių pėdsakus greta manųjų... :)