Pavasaris tyliai ateina į širdį... :)

Išbučiuota vandens lašų iš dangaus einu lapkričio vakaru visiškai nepykdama, kad dešinysis batas įsileido į vidų lietų. Lūpos šypsosi miesto šviesoms, o širdis - vardui iš septynių raidžių. Vardui, kuris akyse uždegė liepsneles... :)

Tyliai ir lėtai - taip į mane ir iš manęs eina jausmai. Tarsi pirmosios nedrąsiai besileidžiančios snaigės. Užsimerkiu ir gaudau jas delnais, paskui glaudžiu prie veido, o kažkur mano viduje pražysta geltonesnės už saulę pienės... :)

Kvėpuoju dabar pavasariu pamiršus verkiantį dangų už lango. Pavasariu, kurio taip bijojau, ir kuris tyliai tyliai ateina į širdį... :)