Apie gražią dieną :]

Yra tokių dalykų, kurie yra žavūs vien dėl to, kad galbūt kitu laiku, kitoje vietoje ir susiklosčius kitoms aplinkybėms jų galėjo ir nebūti. Pavyzdžiui šiandiena: jeigu dabar būtų 2011 ar 2013 metai, ši vasario 29 diena neegzistuotų, bet dabar taip gera, kad sėdžiu ant savo minkštosios gėlių pievos ir šypsausi datai, kurią matau savo dell'iuko dešiniajame apatiniame kampe. Ir man taip gera, kad šiandien yra šiandien - nėra jokių vakar ir jokių rytoj. "Jei esi dabar ir čia - visas džiaugsmas Tavyje" :]


Kepu šiandien džiaugsmo pyragą iš sniego, kuris virsta į balutes pranašaujančias pavasarį; iš besišypsančios troleibuso vairuotojos; iš senutės, kuri kepyklėlėj paklausė manęs kuri šiandien savaitės diena, o po to pasigyrė, kad savaitgalį jos aplankyti atvažiuos anūkai; iš saulutės jau po truputį šildančios nugarą belaukiant autobuso; iš vaizdų pro langą; iš to, kad išėjus iš psichiatrijos seminaro ligoninėje, lauke jau šviesu; iš vis daugėjančių gatvėse šypsenų; bet pati pati svarbiausia šito ypatingo dienos kepinio sudedamoji dalis yra lėktuvo bilietas birželio 17 dienai, ant kurio parašyta "Kaunas - Birmingham", kas išvertus į mano kalbą reiškia "Kaunas - sesė". Ragauju skanią šiandieną, o mintyse sukasi mintys, ką gardaus gaminsiu ryt :]


* * *

P.S.: kai pabusiu, jau bus pavasaris :]

Pavasarį namo :]

Šiandien patikėjau, kad galiu grįžt namo - ten, kur šilta, jauku, ramu, šviesu ir švaru. Namai nereiškia, kad iš mano debesų nelis. Namai reiškia, kad turėsiu stogą, ir priešingai nei dabar, kai gūžiuosi į kamuoliuką kažkur vidury laukų ir šlampu, krentant liūdniems lašams aš galėsiu gerti arbatą ir likti sausa. Gera augintis tokią šviesią mintį ir laistyt ją tikėjimu :]

Galvoju pati sau tyliai, kad tikriausiai taip veikia vaistai, kuriuos išsirašiau vakar. R. palieka rytinę žinutę čia; U. man sako: "Vaida, aš Tave girdžiu ir džiaugiuosi, kad esi čia"; I. man patarinėja ką galėčiau padovanot mylimuko tėčiui jubiliejaus proga, kai laisve einam iki kepyklėlės; N. apkabina stotelėje laukiant 37ojo autobuso; K. ir I. pasisiūlo kartu nuvažiuot iki pašto Krėvės prospekte, kad nepasiklysčiau, I. laukia namuose su dar karštais pietumis. Ir aš jaučiu kaip einu į pavasarį, o geri žmonės mane ten lydi :]

Būna taip kartais, kad tą patį dalyką pamatai kitoj šviesoj ir jis tampa kažkoks ypatingesnis. Taip man buvo su viena daina: kai vakar vakare atradau šitą -> http://www.youtube.com/watch?v=esYJjXvJOjU, pirminės versijos jau nelabai norėjosi klausytis. Dar taip man būna su žmonėmis: kartais iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip spygliuoti ežiukai, jie iš tikrųjų pasirodo esą švelniakailės avytės. Būna ir atvirkštinių variantų, bet tai tik retos išimtys. Yra tokių žmonių, kuriuos aš žinau, bet nepažįstu, ir jaučiu kažkokią maloniai keistą ir sunkiai paaiškinamą simpatiją. Tiesiog kartais turiu stiprią nuojautą apie tai, kad kai kurie žmonės yra ypatingi. Norėčiau juos pažinti, jeigu jie tik leistųsi ir norėtų to. Norėčiau su jais savo pavasaryje išgerti puodelį arbatos :]

Šįvakar trumpam taikos prospekto namus glostė netikėta vakarinė saulė. "Kaip norėčiau, kad tas taikos prospektas būtų mano gyvenimas" pagalvojau, o paskui prisiminiau, kad juk ir aš pati esu šito prospekto mažytė dalis, vadinasi ir aš gavau spindulių, kuriuos tuoj sugaudysiu ir sudėsiu į savo knygelę gėlėtu viršeliu. Augsiu, pažadu :]

* * *

P.S.: "laimės ieškotojas panašus į girtuoklį, kuris niekaip negali rasti savo namų, nors žino kur jie yra". Blaivausi artėjančiu pavasariu :]

Apie mano ligą

Sakoma, kad jeigu netyčia pamatome tuos pačius skaičius ties valandomis ir minutėmis, ir sugalvojam norą, tai jis išsipildo. Maniškiui užteko 19 minučių. Tikriausiai turėčiau krykštaut iš laimės, bet čia ir vėl pasikartoja Mikės Pūkuotuko ir balionėlio istorija. Nedžiugina, nes jis pasiekė mane jau pavėlavęs. Taip ir žinojau, kad nekokia mintis buvo atsinešt norą iš vakar.

Viena protinga moteris, kuri ryte parašė žinutę "Labas rytas, saulute. Jeigu kur nors šiandien eisi, apsirenk šilčiau." visada sakydavo, kad man bus sunku gyvent. Ir neklydo. Stojau į psichologiją tam, kad rasčiau būdą kaip padėt sau pačiai, bet panašu, kad prisidariau tik dar daugiau problemų. Galbūt jeigu tiek daug negalvočiau ir mažiau suprasčiau, viskas būtų žymiai paprasčiau.

Kas būtų, jeigu būtų... Tačiau yra kaip yra. Per dažnai būnu su liūdnais žmonėmis (t.y. su savim pačia), ir tas, kaip jau spėjau suprasti, tikrai neduos nieko gero. "Gydytis žmonėmis" - tokį receptą išsirašiau sau, bet nesu tikra ar pavyks gauti tokių vaistų. Bet pabandysiu. Jei ne šiandien, tai rytoj. Jeigu ne rytoj, tai poryt. Jei ne poryt, tai po savaitės. Jei ne po savaitės, tai po mėnesio... Arba tyliai tikėsiuosi, kad nustosiu sirgti savaime.

Dažnai girdžiu kitų žmonių lūpose žodžius "norėčiau būti turtingas", "norėčiau būti gražus", "norėčiau būti populiarus" ir pan. O ko noriu aš? Norėčiau būti laiminga. Ir dar norėčiau neįtarinėt kiekvienos šypsenos gatvėje, kad galbūt po ja slepiasi tokia pati liūdna istorija. Juk ne visi tokie idiotai kaip Tu, Vaida, ir šypsosi ne vien dėl to, kad kažką paslėptų. Būna ir tikrų šypsenų. Juk ir pati kažkada šypsojaisi, nes tai daryti buvo gera. Juk ir pati kažkada buvai laiminga. Ir būsi. Tikrai būsi, Vaida.

* * *

P.S.: prisnigo, o jau galvojau, kad pavasaris čia pat.

Paskaityk mane ir paklausyk kaip jaučiuosi. Taip, Tu.

http://www.youtube.com/watch?v=u0KQqOai-uA

Žemuogės ant smilgos

Mokausi šypsotis iš naujo, todėl ant mano stalo atsirado dailiomis gėlėmis marginta užrašų knygutė, kuri kiekvieną vakarą pasipildo gerais dalykais. Turiu nuo kažko pradėt, kad tas savo jausmuose šiek tiek pasiklydęs žmogus ir vėl būtų gražus. Todėl kiekvienąkart prieš miegą visus savo dienos džiaugsmus suveriu tarsi žemuoges ant smilgos ir įamžinu tam, kad reikalui esant būtų įrodymų sau pačiai, kad gyvenu gražų ir jaukų savo gyvenimėlį su mamos žinutėm, su sausainiais iš Prancūzijos, su +2 laipsniais už lango, su gražiom dainom, su gatvės praeivių šypsenom, su laiku atvažiuojančiais autobusais, su gražiais batais (nors ir ne ant mano kojų), su boružėm, su šviežiomis bandelėmis, su vyšnių uogiene, su tyliomis svajonėmis... Su tuo, kas telpa į mano dienų kišenes.

* * *

Yra toks paprastas ir mažas dalykėlis, kurį norėčiau šįvakar įrašyt į savo pozityvių dienos įvykių sąrašiuką, bet kol kas negaliu. Jis dar turi lygiai pusvalandį atsitikt, nes paskui name, kuriame gyvenu darbo dienomis, vienu šviesos kvadračiuku bus mažiau.

Į lietų iš sniego

"Natūralu, kad sniegas virsta lietumi" sakau sau klausydama kaip vakarykštės mano džiaugsmo snaigės virsta sunkiais į palangę kapsinčiais šaltais lašais. Nieko neatsitiko, bet jaučiuosi kažkaip... tuščiai. O galbūt taip jaučiuosi būtent todėl, kad mano gyvenime jau per ilgai nieko neatsitinka? Bet po velnių ką aš pati darau, kad kažkas atsitiktų? Nieko. Visiškai nieko. Tik laukiu, nes tai daryti moku geriausiai. Aš žinau, kad norint kažką keist, reikia kažko imtis. Bet ko? Ir dar kitas klausimas: ar išvis noriu daryt kažką? Man patogiau sėdėt savo kamputy ir tiesiog laukt, kol kažkas atsitiks savaime. Ir dar norėt, kad kas nors mane suprastų. Bet... kaip galiu to tikėtis, jeigu pati niekaip savęs nerandu? Taip, aš girdžiu, matau, kalbu, liečiu, jaučiu, turiu mylimų žmonių, studijuoju tai, apie ką svajojau nuo 9 klasės, siekiu įgyvendint pagrindinius savo tikslus ir svajones, bet manęs, kaip ir geriausio filosofo pasaulyje - Mikės Pūkuotuko, tas iš išorės labai gražiai atrodantis balionėlis, kurį vadinu laimingu gyvenimu, kažkodėl nedžiugina. "Turtingiausias tas, kurio džiaugsmams reikia mažiausiai pinigų" - skaitau savo kompiuterio ekrane, ir pasidaro taip liūdna, kad skurstu.

Lietus visur: ant mano palangės, mano kompiuterio ir telefono ekranuose, mano grojarašty ir mano širdyje. Guodžia ta mintis, kad jeigu kietos būsenos dalykas pamažėle virsta skystu, vadinasi kyla temperatūra, o tai reiškia, kad ateina pavasaris. O pavasarį viskas būna paprasčiau, nes kvepiantys obelų ir vyšnių žiedai, skirtingai nei sniegas, niekada nevirsta lietumi.

Laukiu pavasario, nes tai tikriausiai vienintelis geras dalykas, kuris ateina pats savaime.

* * *

P.S.: ne, aš neliūdna. Aš tiesiog šiandien labai nuoširdi.

Džiaugsmu prisnigo :]

Per naktį pabėgau iš patamsėjusių minčių savo pagalvei padovanodama liūdesį. Gal tik tiek ir tetrūko iki ramaus ir saulėto ryto, kuris pirmiausiai prasidėjo mano širdyje žadintuvui nuskambėjus rodyklei trumpam stabtelėjus ties 6:29? O gal tiesiog ir tamsūs debesėliai turi galiojimo laiką, kuris išaušus naujai dienai pasibaigė? Ne, aš nesvarstysiu kodėl šiandien jaučiuosi ypatingai. Geriau vietoj to šypsosiuosi savo lūpomis, akimis ir širdimi visiems pranešdama apie tai, kad manyje bunda pavasaris :] Būsiu čia ir dabar.

Kalėdos - niekaip nepavyksta rasti geresnio žodžio, kuris apibūdintų tai, kas vyksta manyje, kai šokinėju savo džiaugsmo balose (o šiandien kaip tik tai ir darau). Grįžta sesė - Kalėdos; važiuoju pas savo džiaugsmą - Kalėdos; grįžtu namo pas mamą ir jos pyragus - Kalėdos; sulaukiu netikėtos, bet malonios staigmenos (pvz. Anonimo savo bloge) - Kalėdos; įgyvendinu kokią nors, kad ir labai mažulytę savo svajonę - Kalėdos; net kai nusiperku naują megztinį - ir tada man būna Kalėdos. Aš nežinau kodėl būtent šita šventė man atrodo pati aukščiausia gerų jausmų kalnyno viršūnė, bet ji tikrai turi kažką tokio stebuklingo ir kitokio, ko joks kitas dalykas pasaulyje neturi. Būtent šiandien aš ir gyvenu tuo savuoju kalėdiniu jausmu, kurį lipdau iš mažų ir paprastų, bet man labai prasmingų dalykų:

* dalyvavau grupėje (tie, kas turi rimtesnių santykių su psichologija, supras apie ką aš) ir likau pati savęs nustebinta: sunku buvo patikėt, kad pakankamai lengvai pavyko pabandyt bent kažkiek save atskleist, o ne tik išlikti sau įprastam stebėtojo vaidmeny. Ir dar: panašu, kad tas tikslas, kurį ankstyvą pirmadienio rytą vežiausi 16uoju troleibusu į savo universitetą, turi didesnę tikimybę būti pasiektu negu nepasiektu, nes žmonės, kurie kartu dar 5 užsiėmimus sėdės tam pačiam rate su manim, mane įkvėpė žingsniuot, o ne tik norėt. Toks jausmas, jog toje auditorijoje kvėpuočiau motyvacija :];

* bandelės ir pokalbiai apie vestuves jau tampa pirmadienine tradicija: turėdami laisvą valandėlę tarp paskaitų keli įsimylėję būsimi psichologai susėda kepyklėlėj ir mėgaudamiesi šviežiai keptų bandelių kvapu dalinasi savo svajonėmis apie pasipiršimus ir vestuves. Gal ir juokinga truputį, bet... :] Klausausi istorijų apie kartu su savo mylimaisiais gyvenančius kursiokus, apie 6 metų draugystes, apie sužadėtuvių žiedus, apie juokingas pradžias, bet gilius jausmus, ir pati sau tyliai džiaugiuosi, kad nesvarbu kada, nesvarbu kaip, nesvarbu kodėl, bet svarbiausia, kad ir aš turiu šiltą delną ir pačias gražiausias pasaulyje blakstienas :];

* su kambarioke šiandien gaminom pietus, o po to gėrėm jos išvirtą kakavą kartu su mano šeštadienį keptu keksu su razinomis (nesvarbu, kad jos visos kažkaip sukrito apačion, bet aš dar išmoksiu, ir tada kepsiu pačius skaniausius keksus!). Gal ir labai savanaudiška, jog sužinojus, kad Ji negavo darbo Vilniuje, aš apsidžiaugiau, bet tokio žmogaus kaip Ji aš prarast iš savo dienų nenorėčiau :];

* pasiryžau pradėt daryt tai, kuo seniai žavėjausi - postcrossing'uot, t.y. siųst atvirukus į kitus pasaulio kampelius tam, ko visai nepažįsti ir gyventi tuo laukimu, kai grįžus po paskaitų pirmas darbas, kurį atlieki, yra pašto dėžutės patikrinimas :];

* "aš čia viiisiškai ne į temą, bet tavo blogas toooks fainas. visi įrašai tokia šiluma ir gėriu spinduliuoja, kad ten apsilankius visada išeinu su šypsena :>" - kelis kartus šitus sakinius skaičiau vienoje svetainėje, kuriuos man parašė visiškai nepažįstamas žmogus. Kai rašai sau ir dėl savęs atrodytų visiškus vėjus, kad tą akimirką pasijustum geriau arba tiesiog išliedamas internetinėj erdvėj truputį džiaugsmo, kad kitą kartą jo pritrūkus galėtum čia sugrįžti ir iš naujo pasisemti šviesesnių minčių, niekada per daug nesusimąstai, kad gali atsirast žmonių, kuriems galbūt bent kažkiek įdomu ir rūpi kuo gyveni, ir kurie Tau suteikia tokį malonų grįžtamąjį ryšį. Vertinu ir branginu tokią gerų žodžių terapiją :];

* rytoj turiu laisvą dienelę, todėl galėsiu pagaliau išsimiegoti ir per tą laiką susapnuot pačius gražiausius ir saldžiausius sapnus. Ir visai nesvarbu, kad galbūt jų pabudusi neprisiminsiu. Svarbiausia, kad sapnuodama šypsočiausi :].

Padėjau tašką ir prisiminiau kokiu dar vienu šiandieniniu savo džiaugsmu nepasidalinau: ar matėt kaip priešpiet snigo didelėm ir šlapiom snaigėm? Taip, kaip pasakose. Kelioms sekundėms iškėliau delnus į dangų, kad prisigaudyčiau tų stebuklėlių ir šypsojausi galvodama, kad tai tarsi visi mano džiaugsmai vienoje vietoje: kiekviena snaigė savaip žavinga ir šviesiai nuspalvina visą dieną net jeigu iškrenta tik viena. Bet šiandien ne pavienių snaigių diena. Šiandien sninga džiaugsmu. Ir jeigu kiekvieną dieną snigtų taip, kaip šiandien, aš nenorėčiau, kad baigtųsi žiemą :]

Kalėdos, Vaida, Kalėdos :]

* * *

P.S.: jeigu dabar mane skaitai, Vaida Ž., noriu, kad žinotum, jog džiaugiuosi, kad grįžai :] Tiek Tu pati, tiek Tavo tiltas per amžinybę :]

Apie vienodas dienas.

Kasdien ryte ta pati mergaitė įsisuka į tuos pačius tėčio didelius marškinius vietoj chalato. Tie patys batai girgždina tą patį sniegą. Tie patys žmonės Jai sako tą patį "labas". Kartais dar paklausia ir kaip sekasi. Tada ta pati mergaitė atsako tą patį - "gerai". Ir visos Jos dienos tokios pačios. Keičiasi tik data, kurią Ji pamato kasryt, kai išjungia žadintuvą.

Anapus autobuso stiklo keičiasi vaizdai, kai tuo tarpu prie jo prigludusiai keleivei to padaryt nesigauna. Pavargo mergaitė dienų dienas būt vien tik su savim. Kai bendrauji su kažkuo kitu, visada turi galimybę išeit ir uždaryt duris, o ką daryt, kai savo nuolatinį palydovą matai kiekvienam veidrody? Todėl ir bėgioja mergaitė tarp miestų galvodama, kad galbūt kur nors taip paliks save.

Tikriausiai pats laikas kažką keist gyvenime: persikraustyt į kitą butą, susirast darbą, numest svorio, iš pelėdos virst vyturiu arba tiesiog nusipirkt naujus batelius. Bet kol kas ta pati lova ir ta pati pižama ant jos krašto kviečia tą pačią mergaitę tam pačiam miegui, kad rytoj prasidėtų galbūt jau ne tokia pati, kaip prieš tai buvusios, diena. Pirmas žingsnis žengtas - ryte žadintuvas skambės kitokia melodija :]

Labanakt :]

Apie tai, kaip aš myliu :]

Kai manęs paklausia kaip švęsiu Valentino dieną, aš atsakau, jog myliu be blizgučių :]

Tiesiog taip paprastai :]

Nuoširdžiai :]

Ištikimai :]

Šypsodamasi :]

Kiekvieną dieną :]

Užmigdama ir pabusdama su mintim apie Jį :]

Mažiau kalbėdama, bet daugiau jausdama :]

Vasario 14oji man nėra kažkuo ypatingesnė diena už kitas dienas, kada aš myliu. O myliu aš be išeiginių: 12 mėnesių per metus, 4(5) savaites per mėnesį, 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą, 60 minučių per valandą, 60 sekundžių per minutę, ir... daug mylinčių širdelės dūžių per sekundę :]

Aš savo meilės nevynioju į blizgančius popierėlius ir neapipilu spalvotais konfeti. Nereikalauju gėlių, dovanų ir kitų niekučių, nes tas jausmas, kurį jaučiu, pats savaime yra geriausia, ką esu gavusi gyvenime :]

* * *

P.S.: mano dantų šepetėlis atvažiuoja aplankyt Tavojo. Jau rytoj :]

Šypsena sniegą tirpdau :]

Kojytėms - močiutės padovanoti megzti batukai :]

Rankytėms - ketverios poros pirštinaičių (gaila, kad pavyksta užsimaut tik dvejas) :]

Petukams - didelė, megzta ir mėlyna skara su istorija, kurios aš deja nežinau :]

Ausytėms - iš naujo atrastos senos dainos, kurios matė daugiau gyvenimo negu aš pati :] Ir dar tamsiai mėlyna kepurė su dideliu bumbulu - saugosiu ne tik save, bet ir muzikos garsus :]

Akytėms - šypsenos tų, kuriuos myliu už dyką (mintis ne mano, bet labai tiksliai nusakanti kodėl kai kurie žmonės man ypač ypatingi - jiems nereikia turėti gražių akių, kopt į aukščiausius kalnus ar kažkaip kitaip stengtis: tiesiog gera vien dėl to, kad jie yra. Ir to tikrai pakanka) :]

Nosytei - patys gardžiausi kvapai iš rytojaus: mamytė ruoš pietums kažką labai skanaus :]

Galvytei - po truputį auganti konspektų krūva ant stalo :]

Širdelei - didelė geltonių pienių pieva ir geri mano didžiausio džiaugsmo žodžiai :]

Pilvukui - kibirai arbatos ir milijonai spalvotų drugelių :]

Kol visai tai turiu - šaltos žiemos nebijau :]

P.S.: kartais laimę galima surasti net ir mamos keptuose blyneliuose su kriaušių ir bruknių uogiene :]

Kalėdų pabaiga.

Viskas ir vėl dėliojasi į savas lentynėles: aš ir vėl sveikinuosi su savuoju taikos prospektu, o Ji pro lėktuvo langelį mojuoja naktiniam dangui. Atrodytų, kad ir vėl viskas taip, kaip buvo iki Jai grįžtant, bet aš jau buvau spėjus priprast prie vakarinės ir rytinės eilutės į vonią, prie beveik kasdieninio maršruto Mergalaukis-Alytus ir prie skanių kvapų virtuvėje. Paskutiniais vakarais jau net nebenusigąsdavau, kad kažkas apytamsiame koridoriuje glaustosi prie pečiuko. Jūs neįsivaizduojate kaip gera užmigti vis dar rodant televizoriui ir žinoti, kad kažkas jį išjungs ir atsiguls už keliasdešimt centimetrų esančioje lovoje. Dabar, kai viso to netenku, suprantu, kad nors katinas ir mėgsta vaikščioti vienas, vis dėl to jam reikia, kad jį nuolatos glostytų šiltos rankos.

Nekenčiu atsisveikinimų ("jau geriau mėžčiau tvartą!" - I.B.)

Nekenčiu, kad geri dalykai taip greitai baigiasi.