Kalėdų pabaiga.

Viskas ir vėl dėliojasi į savas lentynėles: aš ir vėl sveikinuosi su savuoju taikos prospektu, o Ji pro lėktuvo langelį mojuoja naktiniam dangui. Atrodytų, kad ir vėl viskas taip, kaip buvo iki Jai grįžtant, bet aš jau buvau spėjus priprast prie vakarinės ir rytinės eilutės į vonią, prie beveik kasdieninio maršruto Mergalaukis-Alytus ir prie skanių kvapų virtuvėje. Paskutiniais vakarais jau net nebenusigąsdavau, kad kažkas apytamsiame koridoriuje glaustosi prie pečiuko. Jūs neįsivaizduojate kaip gera užmigti vis dar rodant televizoriui ir žinoti, kad kažkas jį išjungs ir atsiguls už keliasdešimt centimetrų esančioje lovoje. Dabar, kai viso to netenku, suprantu, kad nors katinas ir mėgsta vaikščioti vienas, vis dėl to jam reikia, kad jį nuolatos glostytų šiltos rankos.

Nekenčiu atsisveikinimų ("jau geriau mėžčiau tvartą!" - I.B.)

Nekenčiu, kad geri dalykai taip greitai baigiasi.