Apie mano ligą

Sakoma, kad jeigu netyčia pamatome tuos pačius skaičius ties valandomis ir minutėmis, ir sugalvojam norą, tai jis išsipildo. Maniškiui užteko 19 minučių. Tikriausiai turėčiau krykštaut iš laimės, bet čia ir vėl pasikartoja Mikės Pūkuotuko ir balionėlio istorija. Nedžiugina, nes jis pasiekė mane jau pavėlavęs. Taip ir žinojau, kad nekokia mintis buvo atsinešt norą iš vakar.

Viena protinga moteris, kuri ryte parašė žinutę "Labas rytas, saulute. Jeigu kur nors šiandien eisi, apsirenk šilčiau." visada sakydavo, kad man bus sunku gyvent. Ir neklydo. Stojau į psichologiją tam, kad rasčiau būdą kaip padėt sau pačiai, bet panašu, kad prisidariau tik dar daugiau problemų. Galbūt jeigu tiek daug negalvočiau ir mažiau suprasčiau, viskas būtų žymiai paprasčiau.

Kas būtų, jeigu būtų... Tačiau yra kaip yra. Per dažnai būnu su liūdnais žmonėmis (t.y. su savim pačia), ir tas, kaip jau spėjau suprasti, tikrai neduos nieko gero. "Gydytis žmonėmis" - tokį receptą išsirašiau sau, bet nesu tikra ar pavyks gauti tokių vaistų. Bet pabandysiu. Jei ne šiandien, tai rytoj. Jeigu ne rytoj, tai poryt. Jei ne poryt, tai po savaitės. Jei ne po savaitės, tai po mėnesio... Arba tyliai tikėsiuosi, kad nustosiu sirgti savaime.

Dažnai girdžiu kitų žmonių lūpose žodžius "norėčiau būti turtingas", "norėčiau būti gražus", "norėčiau būti populiarus" ir pan. O ko noriu aš? Norėčiau būti laiminga. Ir dar norėčiau neįtarinėt kiekvienos šypsenos gatvėje, kad galbūt po ja slepiasi tokia pati liūdna istorija. Juk ne visi tokie idiotai kaip Tu, Vaida, ir šypsosi ne vien dėl to, kad kažką paslėptų. Būna ir tikrų šypsenų. Juk ir pati kažkada šypsojaisi, nes tai daryti buvo gera. Juk ir pati kažkada buvai laiminga. Ir būsi. Tikrai būsi, Vaida.

* * *

P.S.: prisnigo, o jau galvojau, kad pavasaris čia pat.

Paskaityk mane ir paklausyk kaip jaučiuosi. Taip, Tu.

http://www.youtube.com/watch?v=u0KQqOai-uA