Mano muilo burbuliukas vieną žiemą jau buvo sprogęs, tačiau man pavyko apsigyventi kitame, kurį išsipūsti padėjo žmogeliukai, kuriems esu skolinga už savo laimę. Sunku nupasakot žodžiais ką jaučiu, bet aš tikiu, kad jie tai žino ir jaučia (:
Link manęs siaubingai dideliu grečiu bėga diena, kada ir vėl subliukš mano gyvenimo burbuliukas. Žinau, kad bus labai sunku, nes jau dabar skauda ties ta vieta, kur nešiojuosi visus sau brangius dalykus. Ir kodėl, kai jau atrodo mažai trūksta iki tobulybės, likimas ima ir kerta per pačią skaudžiausią vietą ?
_______________________________________________________________________
1959 m. spalio 24 d. ir 1962 m. gegužės 3 d. gimė du žmonės tam, kad 1989 m. rugsėjį susitiktų ir išgirstų, kad jų širdys groja tą pačią melodiją. Net neabejoju, jog tų dviejų žmonių gyvenimuose dvi dienos - 1990 m. liepos 31 d. ir 1991 m. spalio 30 d. - buvo pačios džiaugsmingiausios ir laimingiausios. Ta laimė, trukusi 17 metų, staiga baigėsi 2006 m. gruodžio 19 d., kada Dangus pritrūko vieno angelo. Taip iš keturių tapome trys, ir kai rodos laimėjome kovą su liūdesiu, pradėjome artėti prie kitos datos - 2010 m. birželio 16 d., kai sparnus laimės ieškoti svetur pakels mažiausioji mano muilo burbulo gyventoja.
Taip, visada kažko pritrūksta iki laimės be minusiukų...
______________________________________________________________________
Kartais ir boružių princesei būna negerai.
