"Taip nebūna, kad MAN VISKAS GERAI, bet aš tikiu..."

"...bet taip nebūna, kad Tau viskas blogai ir nieko nelauki. Taip nebūna, kad MAN VISKAS GERAI, bet aš tikiu - pasaulis moka mylėt. Ir Tu tai žinai..." :]

________________________________________________________________

Maždaug už pusės paros man filosofijos egzaminas, o aš sėdžiu ir verkiu. Per daug visko manyje susikaupė. Tikrai jau per daug, nes nebeišeina visko laikyt tyliai.

Bum, sprogimas.

Ir taip sunku prisiverst šypsotis ir sakyt "man viskas gerai", kai iš tikrųjų norėtųsi į visas keturias puses rėkt apie tai, kaip skauda.

Būna sunkių ir tamsių debesėlių ir mano džiaugsmo šaly.

Vienas iš šimto, TIK vienas iš šimto !

Taip tokiomis dienomis kaip ši ir gyvenu tikėdama, kad rytojus padovanos baltą debesėlį. Tas tikėjimas ir veda mane iš audrų.

Būtent tas tikėjimas ir maskuoja visus juoduliukus šypsena.

Ech, mano lagaminėliai su mini dramomis... Nors dažnas iš mano žmonių siūlosi juos panešėti, tačiau aš žinau, kad tai mano pareiga ir kad aš PATI juos vienaip ar kitaip sugebėsiu neštis per gyvenimą.

AŠ GALIU. Žinau, kad TIKRAI GALIU.

Nemiegu ! :)

Dievinu tokias dienas, kai žadintuvui suskambėjus 5:59 (minutę palieku susivokimui kur randuosi ir ką veikiu ;D) nepuolu mintyse keiksnoti savo tokio gyvenimėlio ir kaltinti visų aplinkui.

Man patinka iš miego busti lėtai, ir dar užsimerkus nusišypsot - ir tada žinai, kad visa Tavo diena bus stebuklinga :)

Nesinori pramiegot tų visų gražių akimirkų :)

Nesinori pramiegot gyvenimo :)

Man patinka lietus (:

Neturiu aš nuotaikingų botų, o ir skėtis mano nėra boružiškas (iš tikrųjų, Vaida, kodėl jis geltonas, o ne raudonas su juodais taškučiais ?), bet tai nėra kliūtis man džiaugtis tuo lietum, kurio meldijų už lango klausausi kelias dienas :)

Atveri langą, ištiesi delnus, užsimerki ir jauti kaip visą kūną ir sielą persmelkia gyvenimas. Ir nors tai tik lietaus lašai, pavasarinė žaluma ir kvepiantys sodai - Tu vistiek nusišypsai palikdamas visus savo rūpestėlius toli toli žiemoj ir atiduodi pasauliui didžiąją dalį savo džiaugsmo (:

Nedaug man reikia, kad širdis būtų laiminga, labai nedaug. Vienas žodis, kuris įjungia manyje tuos stebuklingų jausmų aparėtėlius, viena šypsena - ir aš lieku skolinga tam žmogui pusę savęs. Tipiška intravertė - naudojant psichologijos terminologiją :)

Į gyvenimą iš praeities grįžta brangūs žmonės, ateina nauji, vis dažniau lanko malonūs prisiminimai tų, kurių jau nebėra, tad kaip galiu nemylėt gyvenimo ? :) Aš džiaugiuos, kad jis pilnas stebuklėlių :)

Man patinka lietus, kada jis kvepia svajonėm ir gražiais prisiminimais (: