Home sweet home (:

Nepaisant visų bėgimų šiandien į baisiai vėluojančius trolius mumius, į tuos beveik išsidrėbimus, skęstančias baloj pirštines, ilgus pasistovinėjimus tokiu oru, šlapius batus (kojines, striukę, plaukus ir t.t.), aptaškymus, blogus sapnus, nemigą, sesiją bei "pusė gyvenimo sugrūsto į tašes" dabar aš esu laaabai laiminga.

Laiminga, nes esu namie. Pagaliau namie (:

Sunku dabar apibūdint žodžiai tai, kas dedasi manyje, bet žinau, kad tai viena iš tų tobulų mano būsenų, tobulų mano jausmų (:

Dievinu tai - savo tobulus namus, savo tobulą pasaulį (:

Devyniolikta gruodžio.

Kalėdos man visada asocijuodavosi su raudona spalva, didelėm balto sniego pusnim ir ta kažkokia savotiška šiluma, kurios jokia kita šventė neturi. Ideali šeimos šventė (:

Pamenu, būdama mažesnė, rašydavau laiškus Kalėdų Seneliui, nors puikiai žinojau, kad tą mano prašymų sąrašėlį skaitys mama ir tėtis. Bet vistiek būdavo gera tikėt tuo kalėdiniu stebuklu. Gal iš ilgesio tiems laikams, o gal tiesiog norint prisiviliot tą Kalėdų jaukumą, ir vėl parašiau laišką Kalėdų Seneliui ((:

Et, ilgiuosi tų šeimyniškų Kalėdų. Kiekviena gruodžio 19 diena labai smarkiai perveria širdutę. Tada ir prieš tuos trejus metus norėjosi parašyt laišką Kalėdų Seneliui ir paprašyt, kad pačių gražiausių žiemos švenčių proga sugrąžintų tą, kurio dėka matau pasaulį. Labai gerai žinojau, kad per ne lyg didelis mano noras, tačiau tas tikėjimas neleido sprogdint jo. Pamenu, kokią savaitę po Jo mirties beviltiškai bandžiau skambint Jam, tačiau vis pasigirsdavo tas pats - "Abonentas yra už ryšio zonos ribų...".

Ryšio zona nesiekia Dangaus, o man taip reikėjo pasakyt Jam, kaip esu dėkinga už viską ir... Atsiprašyt. Iki šios dienos mane labai graužia sąžinė, jog tom paskutinėm minutėm, kai dar galėjau apkabint Jį ir pasakyt, kaip myliu ir kaip nenoriu prarast, nepadariau to. Maža to, prikalbėjau tiek visko negero ir negražaus... Aš nuoširdžiai tikiu, kad jeigu jis dabar mane mato, kaip man dabar skauda dėl to, atleido man.

* * *

Snigo vakar, kaip ir visada. Sakyčiau tradicijos nesikeičia, bet... Kažkodėl šįvakar, kai kaip niekada esam reikalingos viena kitai, aš, mama ir Nerutė esam atskirai. Ech, o taip norisi būt kartu, taip norisi apsikabint jas ir pasakyt kaip jas myliu ir kaip nenoriu prarast. Tačiau šįvakar esu apsikabinus savo liūdesį ir nors tiek aš, tiek mama pasižadėjom viena kitai neliūdėt, žinau, kad nei viena savo žodžio šįkart nesilaikysim.

* * *

Skauda, labai skauda.

Širdies džiugesiukai (:

Nors ir apsikrovusi konspektais su nerimu judu link pirmadienio, kuris reiškia mano pirmosios sesijos startą, širdis pilna džiugesiukų.

Tiiieeek gerų dalykų nutiko per kelias dienas, kad tikrai drąsiai galiu teigti, jog dažniausiai man arba sekasi, arba labai sekasi. Matyt aš tikrai patinku tam vyrukui iš dangaus (:

O vienu iš tų savo džiugesiukų dalinuosi ir su Jumis :

Gera laukti (:

Su puodeliu garuojančios mėtų arbatos ir Domanto Razausko "Tie, kur šiandien gimė"susirangius prie seno molinio pečiuko šylančios sienelės laukiu mamos. Ir tas laukimas be proto geras (:

Dėl to aš taip ir veržiuosi namo kiekvieną savaitgalį, nes lygiai tokiu pat maloniu laukimu dega ir mano šeima. Jaučiu tai, nes tas ryšys, kuris mus jungia yra ypatingas :) Nėra tikriausiai tos dienos, kada bent jau labos nakties nepalinkėčiau savo "trigubos Zė jėgos" narėms (:

Gera turėti tokią šeimą, kuri Tave apdovanoja meile, saugumo jausmu, šiluma, dėmesiu ir kitais laimę teikiančiais dalykėliais. Žinau kaip skauda, kai iš Tavo atrodo idealaus gyvenimėlio dingsta tas, kuris ir teikė visas tas dovanas, todėl dabar taip ir branginu laiką ir akimirkas praleistas su tais, kuriuos myliu.

Ech, tikrai geri žmonės mane supa :> Tik aš gal nevisad moku parodyt kokie jie man brangūs...

* * *

Gera laukti. Labai labai :>

Naktimis kvėpuoti ilgesio liga.

Keistos mano naktys. Pilnos kažkokio liūdno ilgesio dalykams, kurių nebuvo.

Mano naktys. Mažai miego ir daug minčių.

Naktys. Kvėpuoju jomis.

"Kur nuneša sapnai".

Pagaliau pažiūrėjau, nors tikriausiai ne laiku ir ne vietoj, nes filmas sukėlė tokius jausmus ir iš atminties ištraukė tokius prisiminimus, kurių neturėtų matyt niekas.

Et, kažkoks perdėtas jautrumas paskutiniu metu kamuoja. Ir taip gaila, kad vis nesigauna pabūt vienai su savim ir taip gerai nuo visos dūšios išsiverkt. Kad lengviau būtų.

* * *

Dabar 100 % esu tikra, kad kada nors aš ir vėl susitiksiu Jį. Nesvarbu - Žemėje ar Danguje, bet tikrai susitiksiu...

Balta balta kur dairais ?

Sėdžiu virtuvėj ant palangės besididžiuodama savo labai nuoširdžiu bendrosios psichologijos namų darbu su paskutine savo arbata ir ilgiuosi sniego.

Ech, pasiilgau tų šaltų ir snieguotų žiemų, to ilgų vakarų jaukumo ir tos tikrosios šventinės nuotaikos.

O snigs gruodžio 18... (: