Pirmas šiltas megztinis iš naujos mano spintos :]

Mažiau kalbėt ir daugiau jaust - tokią strategiją naudojo mergaitė, kai porai mėnesiui buvo užvėrus savo jausmų spintos duris. Norėjosi tai, ką jaučiu išskalbt, iškvepint ir pasimatuot iš naujo... vienai. Žiūrėt į veidrodyje atsispindinčias kartais šypsenas nuo vieno ausies galiuko lig kito, kartais ašarotas akis. Stebėt kaip kartais krenta liūdesio kilogramai, ir kaip kartais visiškai nesiseka prisiaugint džiaugsmo. Susidėliot viską tvarkingai į tos didžiosios spintos lentynėles, kad kiekvienas sušalęs čia užsukęs galėtų pasiskolint šiltą megztinį :)

"Hey, little fighter, soon it will be brighter" tyliai sau niūniuoju visdar tebeskalbdama savo juodas sukneles. Bet kad ir kokie debesys kybotų virš mano galvos, šalia turiu žmogų, kuris man yra tarsi pažadas to šviesesnio rytojaus. Daugiau kalbėt, daugiau daryt, daugiau jaust - tokią strategiją bando pritaikyt mergaitė, kad saulė išsklaidytų visus lietaus prisikaupusius debesis jau ryt :)

Labų sapnų ir... šviesesnės rytdienos :))

(Ne)Svetimas džiaugsmas :]

"O nebūna jums taip, kad kai išsipildo svajonė kitam, džiaugiatės taip, tarsi tai būtų atsitikę jums patiems? :]" - kątik to paklausiau savo feisbuko sienoj pati atsakiusi "Man būna :]" ir dabar laukiu atsakymų. Iš tikrųjų pasidarė įdomu kiek iš mūsų moka pasidžiaugt kito laime. Be užslėptų minčių. Be pavydo. Nuoširdžiai. Ir gal džiugina ne tiek tas faktas, kad kažkas nukeliauja į svajonių šalį, pagaliau išteka ar randa keturlapį dobilą (juk svajonių būna visokių), kiek to žmogaus spindinčios akys, drebantis balsas ir plati šypsena :) Žiūri į tokį ir žaviesi kokie gražūs tie laimingi žmonės, ir kartais net nepastebi kaip pats gauni gabalėlį to džiaugsmo pyrago :)

"Turbūt, kad tas žmogus labai perteikia į aplinką gerai savo emocijas, o Tu esi jautri turbūt... Čia taip manyčiau :)" - atsako man kursiokė, o aš galvoju kaip psichologija sugadina žmones... :) Ir nors kolega parašė visišką tiesą, aš vistiek neatsiimu prieš šitą sakinį mesto akmenuko į savo studijuojamos specialybės daržą. Kažkodėl vystosi toks geras kaip specialisto, bet blogas kaip šiaip žmogaus bruožas - visame kame ieškot priežasčių, taikyt teorijas, surast paaiškinimus. Na ar būtina visada gadint šituo akimirkos grožį bei žavesį ir pabandyt tiesiog šiaip nuoširdžiai pasidžiaugt kažkuo? :)

P.S.: Šiandien žiūrėdama į veidrodį mačiau gražų žmogų :) Ir jau antra diena jaučiuos kaip ant sparnų :) Šiaip :) Be priežasties :) Ir labai noriu tuo džiaugsmu, kurį jaučiu, dalintis :)

Perdegimas.

Mano liga, kuria sergu keletą pastarųjų dienų, yra išgydoma padidintu dėmesio kiekiu. Arba bent jau norėčiau, kad tuo būtų išgydoma. Taigi, vaistus išsirašiau, tačiau kaip juos įsigyti? Aš nuolatos bandau vaidint, kad viskas man labai gerai, o jeigu ir nelabai, bandau kažkaip maskuot viską savais būdais, nes aš iš tų žmonių, kurie mėgsta kartot "aš pats". Tai kaip dabar imt ir pasakyt visiems "ei, man tikrai labai blogai ir aš noriu išsikalbėt, išsiverkt ir pabūt liūdnai, bet ne vienai"? Kaip perlipt per šitą kvailą savo įsitikinimą, kad negaliu palūžt? Aš bijau atrodyt silpna. Bijau priimt kito pagalbą. Bijau būt kažkam našta. Bijau trukdyt kitų gyvenimus. Bet tikriausiai labiausiai bijau būt matomai nelaiminga. Man daug lengviau visiems šypsotis ir grįžus namo šlapint meškinus nei kam nors prisipažint, kad nevisada pakelti lūpų kampučiai reiškia, kad su manim viskas gerai.

Pasižiūriu į veidrodį ir matau didžiausią viso to kaltininkę. Ar aš nelaiminga? Ne, aš laiminga. Tiesiog ta mano laimė tokia šiek tiek su pauzėm. O ir aš pati neskubu paspausti "play" mygtuko laukdama, kol kas nors kitas tai padarys. Kaip ironiška: kiek kartų aš pati kitiems sakiau, kad reikia stengtis vyti lauk visus juodus debesis iš savo dangaus. O ką pati dabar darau? Vaida, Tu juokinga :) Taip įsijautei į laimingo žmogaus vaidmenį, kad pamiršai, jog kartais gali būt ir netaip gerai. Persistengei, todėl ir perdegei.

365 :]

365 dienas aš galiu rankomis apkabint savo džiaugsmą :)
365 dienas aš žinau savo laimės telefono numerį ir adresą :)
Per 365 dienas aš suradau tiek pat priežasčių mylėti savo žmogų :)

V ♥ A

Baubas.

Plūstelėjo šalto rudens gūsis vidun ir išsklaidė į visas šalis ramiai sugulusias mintis, o paskui jas išsibarsčiau ir aš pati. Ir tai tikriausiai daug blogiau negu dužti nuo ko nors kito rankų, nes dabar nebėra ko kaltinti. Žinoma, galima kaltę suverst rudeniui, jo niūroms nuotaikoms, nesibaigiančiam lietui, žvarbiam vėjui ar besinurenginėjantiems medžiams, bet juk realiai, kad ir kaip sunku tai pripažint, pats esi kaltas. Kaltas, kad per daug tiki kitais. Kaltas, kad nusivili. Kaltas, kad dabar skauda.

Nėra blogesnio jausmo už nusivylimą. Bent jau šią minutę. Pyktis tūkstantį kartų geriau, nes kokiu nors būdu (kad ir ne itin protingu - riksmais, pagalvės daužymu ar skraidančiais indais) jis išeina lauk, ko nepasakysi apie dabartinę mano būseną. Nenoriu šaukt, nenoriu verkt, nenoriu išsikalbėt. Nenoriu nieko kito, išskyrus tai, kad nebūtų taip nutikę. Arba bent nebūčiau sužinojus juodo fakto apie žmogų, kurį laikiau autoritetu ir pavyzdžiu sau. Tikriausiai kartais geriau nežinot visko, bet ką daryt šiandien, kai jau žinau ?

O Jūs atsimenat baubus iš vaikystės ? Man mama sakydavo, kad jeigu užsimerksiu, jie pranyks. Aš jau šimtus kartų bandžiau taip slėptis nuo šito baubo, bet jis nepranyksta. Laukia ilga naktis.

Ruduo be debesų :)

Taip jau gaunasi, kad rudenys man būna kažkuo ypatingesni negu sniegu pasipuošusios žiemos, žydinčiais sodais viliojantys pavasariai ar žaliuojančios vasaros. Galbūt kažkas iš aukščiau man bando įrodyt, kad depresijomis turtingas metų laikas nėra toks liūdnas, net jeigu dažnai dangus lapų kritimo laikotarpiu pravirksta lietumi; kad iš tikrųjų jis gali dovanot pačias šilčiausias ir gražiausias spalvas, tik tereikia mokėt prisijaukint tuos tris mėnesius, kuriuos vadinam rugsėju, spaliu ir lapkričiu. Ir kaip gali nesitikėt gražaus šio laiko, kai kelis metus iš eilės jis vis lepina džiaugsmais: rudens'09 dėka susidraugavau pati su savim, o štai praėjęs man padovanojo tai, ką dabar turiu gražiausio - meilę. Todėl ir širdelė pradeda smarkiau daužytis krūtinėj kaskart užsivertus paskutiniam kalendoriaus lapeliui, kuris žymi vasaros pabaigą. Ir taip smalsu sužinot ką atrasiu šiemet. O kol kas kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi mintimis apie laimę, kurios rankos aplanko ne taip dažnai kaip norėtųsi. Bet laukt aš moku, todėl tikiu, kad jau greit mane apkabins laimingas Jis ir laimingas ruduo be piktų debesų :)

Ilgai ir laimingai :)

Sako, kad meilė trunka trejus metus, ir aš niekaip negaliu suprast ką tada turi jaust kitam žmogui, kad nugyventum su juo pusę amžiaus be skraidančių keptuvių, trankymų durimis ir pareiškimų skyryboms. Štai žiūriu į savo senelius, kurie šiandien mini savo auksines vestuves, žavėdamasi jų rūpesčiu vienas kitu praėjus penkiasdešimčiai metų ir pagaunu save svajojant apie tokią tvirtą sąjungą su savuoju džiaugsmu. Tik kažkaip liūdna pasidaro, kad pati negalėsiu savo tėvelių pasveikint sulaukus tokios datos. Gal kažkiek simboliška, kad tarp tėvelio mirtį ir jų 17-ųjų vestuvių metines skiria 17 dienų. Jų pasaka buvo žymiai trumpesnė negu senelių, kurie dabar gyvena laikotarpį, kuris pasakose įvardijamas "ilgai ir laimingai" :) Bet jų pasaka dar nesibaigia, nes močiutė pažadėjo, kad Ji ir Jos žmogus dar būtinai sudalyvaus mano pasakos pradžioje, kuri truks nemažiau laiko nei ta, kurios sukaktį šiandien švenčia mano seneliai :)

Be 4 valandų ir 10 minučių rugpjūtis, 1990-ieji...

...atsakau, kai manęs paklausia gimimo datos. Pamenu, kai manęs mažesnės pasiteiraudavo kiek turiu metų, lankstydavau mažučius savo rankutės pirščiukus. Kai išėjau iš "vienos rankos zonos", prisijungė ir kita. O vakar aš švenčiau tokį gimtadienį, kad reikiamas skaičius nesusidarytų net gi pridėjus abiejų kojų pirštus.

Nuo vakar man 21-eri. Nugyventi 3 septynmečiai ciklai, iš kurių pats paskutinis atnešė daugiausiai naujų vėjų į mano dienas. Vieni iš jų gal kiek žvarbesni ir piktesni, kiti - švelnūs ir mano svajones tarsi aitvarus pakėlę ligi debesų. Ir viskas, absoliučiai viskas, užaugino mane tokią, kokia esu šiandien. O Šiandien aš laiminga :)

Ačiū, kad dovanojat man šypsenas :)

Sese, pasiilgau Tavęs :)

"Labas, sese" kitam laido gale išgirstu kartą į savaitę pakėlus namų telefono ragelį. Ir taip kiekvieną antradienio vakarą šalia spintelės, ant kurios gyvena senutėlis raudonas aparatas ir saugo tas džiugias pokalbių valandas, minutes ir sekundes, atsiranda kėdė. Ir eilutė, nors ir menkutė - aš ir mama. Bent jau taip visos trys Zasimavičių moterys pasidaro sau šventę, per kurią nors tokiu būdu pabūna visos kartu. O paskui liekam dviese. Iki vėlumos džiaugiamės mūsų mažiausios pasiekimais, dalinamės prisiminimais, ir nors ašarų būna pilnos akys, abi viena kitai pasižadam neverkt, bet po to vistiek šitos dvi "didvyrės" išsiskirsto šlapint pagalvių.

Aš labai pasiilgau savo sesės. Būna, vakare atsisėdu prieš Jos nuotrauką ir galvoju ką Ji veikia, apie ką galvoja, ar prisimena, kai mažos čiuožinėdavom grindimis verandoj ant kojinių arba vasarą į vandenį merkdavom pienių kotus, kad tie susigarbanotų. Trūksta Jos apkabinimų, slaptų pasišnekėjimų, pakvailiojimų, skardaus juoko, velniukiškai besivartančių akučių, drąsių veiksmų, palaikymo už rankos. Trūksta Jos pačios - geriausios sesės, kokią man galėjo padovanot Dievas.

Šiandien ne antradienis, todėl telefonas tylės. Bet laukti nebedaug liko - pora dienų ir pakėlusi raudoną ragelį vėl išgirsiu saulėtą "labas, sese"... :)

Statybininkė ?

Karts nuo karto mane aplanko mintis, kad pasirinkau ne tą specialybę. Tikriausiai nekokia psichologė bus iš manęs, tačiau kokia talentinga statybininkė galėčiau būti ! Ir aš rimtai, nes didžiąją savo pragyvento laiko dalį tai ir darau - mūrinu sienas aplink save, kurių ne tik, kad beveik niekas neįveikia, bet ir aš pati nesugebu perlipt per jas ir apsižvalgyt kas vyksta už jų ribų. Maža to, apkabinėju savo tvirtovę prisiminimais, įrėmintais visokiom tradicijom, ritualais ir ceremonijom, ir naiviai tikiu, kad visa tai kada nors ims ir pasikartos. Bet tai nevyksta. O ir stengtis viską padaryt taip, kaip būdavo anksčiau, pavargau. Tikriausiai net jau ir neverta, nes žmonės keičiasi, ir tai yra normalu. Gyvent reikia, ne miegot. Ir nors aš dažnai pasiilgstu tų senųjų savo žmonių, su kuriais dabar prasilenkdama tik pasisveikinu ir nieko daugiau (džiugina tai, kad bent jau keli veidai netapo vien tik praeiviais), žinau, kad kiekvienas iš jų turi savo gyvenimus ir naujus savo žmones. Tik kaip tą žinojimą padaryt ne tokį skaudų ? Paleist praeitį ir pasitikt dabartį tokią, kokia ji yra - štai koks atsakymas. Prisijaukint naujus žmones. Ir svarbiausia - griauti tas sienas, kurios trukdo padidint savo kiemą :)

V ♥ A :)

Aš ir dangus esam panašūs tuo, kad abu sergam: jis lietum, o aš meile. Ir rodos šitos ligos suartina mus du: šlapia nuo galvos iki kojų lydima didelių lašų bėgu pas mylimąjį. O Jis apkabina, priglaudžia, apgaubia šiluma ir rodos, kad dėl šito žmogaus galėčiau visą naktį stovėt lietuje, kaip kad dainuojama kažkokioje dainoje.

Žiūriu Jam į akis ir galvoju kas gali siet tokius du skirtingus žmones kaip mes: Jis klauso Tiesto, o aš dievinu Michael Buble; Jis mėgsta majonezą, o dėl manęs tokio galėtų ir visai nebūt; Jam patinka tokie filmai, į kuriuos aš net neatkreipiu dėmesio; Jam taip lengvai nenuimsi akinių, o aš savuosius dėviu tik tada, kai labai reikia; kai "užaugs" Jis bus telekomunikacijų inžinierius, o aš psichologė; Jo svajonių šalis - Vokietija, o mano - Prancūzija; Jis turi didelę šeimą, o aš perpus mažesnę, bet ir tą išsibarsčiusią; Jis realistas, o aš nuolat skraidau padebesiais... Lipu per savo principus ir įsitikinimus, randu pateisinimų visiems trūkumams, o ir Jis priima mane su visomis mano boružėmis ir visa galybe minusų. Myli mane netobulą.

Gal ir kvailas įrašo pavadinimas, bet kažkada pagalvojau, kad mokyklos laikais nebuvo suolo ar kėdės, kur būtų išbraižyta širdutė tarp mano ir kokio nors berniuko pirmųjų vardo raidžių. Ir nežinau kas tokia aš buvau - rimta mergaitė ar bailė, bet bėgau nuo visų kol vieną vakarą Jis man padavė savo šiltą delną. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai jaučiu Jį šalia savęs, vis kartoju sau "nepaleisk, Vaida, savo žmogaus, nepaleisk". Gera mylėt šitaip, kaip myliu aš :)

Komplimentų kolekcionierė :)

-Mama, mano kojos negražios.
-Bet graži širdis.

Taip ir pasimiršta trūkumai, kuriuos kažkur toli toli nustumia geri žodžiai iš mano žmonių. Nemoku aš priimt komplimentų, todėl pirma reakcija į juos būna neigimas. Bet taip gera žinot, kad kažkam esu graži, kad kažkam atrodo, kad kažką darau tobulai, kad kažkas žavisi manim. Šypsosi tada lūpos, o ir širdis prisijungia, kada nulyja džiugesiukų lietus iš debesio, kuris vadinasi "komplimentas" :)

Saugau visus gražius gražius žodžius pasakytus apie mane. Tarsi į kokią dėžutę kaupiu kiekvieną iš jų į širdį, ir žiūriu lyg į atspindį vandenyje, kuriame regiu tą mergaitę, kurią po gabalėlį lipdot kiekvienas iš jūsų. Ji šypsosi gaudama tiek daug paglostymų, nuo kurių Ji kaskart labiau paauga ir pagražėja :)

Kažkodėl žmonės labiausiai pastebi mano akis. Pamenu, kai buvau mažesnė, visada išgirdusi, kad jos gražios, lėkdavau pasiimt veidrodį ir tyrinėdavau kas ten jose tokio vau. Atvirai pasakius, net ir šiandien nežinau kodėl kiti taip atkreipia dėmesį į mano akis. Bet tikrai malonu žinot, kad turiu kažką tokio nevisiškai eilinio, ir juo labiau, kai tai pasako ne vienas ir ne du žmonės.

Pati sau pabandžiau išrinkt pačius gražiausius ir maloniausius žodžius skirtus man. Nors esu prisirinkusi didelę didelę kolekciją komplimentų, kuriuos prisiminus pasidaro labai šilta, galiu be didelio vargo lengvai išskirt du labiausiai suvirpinusius širdelę pasakymus. Tikriausiai labai simboliška, kad jų autoriai yra du patys svarbiausi vyrai mano gyvenime. "Oho kokia graži!" - tai pats pirmasis komplimentas man, kurį gavau iš tėvelio, kai Jis pirmąkart pamatė mane - savo pirmagimę. Pati to nepamenu, tačiau mamytė pasakojo kokiomis akimis tas laimingas žmogus žiūrėjo į savo mergaitę, kuri jau užaugo ir... tapo kažkieno kito tikslu. Na, ne kažkieno, o Jo - žmogaus, kurį labai myli ta pati mergaitė. "Vienintelis mano tikslas buvo rast tokią kaip Tu" - skaitau tą eilutę begales kartų ir šypsausi visa širdimi :) Gera ! :)

Žmogui reikalingi paglostymai. Gal net gi labiau už maistą ir vandenį. Tam, kad būtų laimingas ir švytėtų. Ir nesvarbu kokios jo kojos negražios bebūtų :)

Vasara namie :)

Birželis kvepia braškėmis ir šienu. Ir dar ankstyvais rytais, kai su pižama basomis pėdomis per rasotą žolę nubėgu pasiskint melisų, kad užplikius jas verdančiu vandeniu galėčiau pasidžiaugt naujos dienos pradžia. Buvau sau prisiekus, kad šita vasara bus kitokia nei visos, tačiau taip ir nepavyko jos sukraut į lagaminus ar parduot, todėl šiandien ir bėgioju namie su žaliu laistytuvu po daržovių lysves ir gėlynus. Ir laukiu mamos, grįžtančios iš darbo, sesės žinutės, mylimojo apkabinimo, vakarais pusė devynių pravažiuojančio traukinio ir trupučio lietaus. Kasdien vis iš naujo ir vis labiau :)

Vasara tuo ir nuostabi, kad ženklą "daugiau" atsuki ties šypsenom, o ne rūpesčiais. Nugriūni į pievą, kur Tave apkabina aukšta žolė, ir rodos, kad Tu ne čia, o kažkur kitur, kur labai norisi būti. Žiūri į mėlynu dangumi praplaukiančius baltus debesėlius ir matai pasakų pilis, drambliukus, ežiukus ar... boružėles :) Užsimerki pabučiuotas saulės, užsikloji džiaugsmo banga ir sapnuoji vasarą toliau :)

Laistytuvas pilnas, o gėlės laukia nesulaukia kada vandens lašiukų. Kartais pagalvoju, kad ir aš panaši į tuos spalvotus žiedus: nuolat laukiu, kada mane kas nors palaistys gerais žodžiais, darbais ar tiesiog buvimu šalia. Kol kas nevystu ir nemirštu iš troškulio. Veikiau atvirkščiai - augu ir stiebiuosi į saulę. Žydžiu ir tyliai džiaugiuosi savo vasariniais stebuklais :)

Dar kartą apie... Jį :)

Ryte pažadino bėgiojantis palangėmis lietus. Lyja ir vėl. Pasižiūriu pro ašarotą stiklą į gatvę ir pagalvoju, kaip jauku šiapus lango: ant stalo garuoja arbatos puodelis, tyliai groja mėgstama daina, o aš pati tam tokiam labai savam ir mielam rytiniam bardakėly žadinu lengvai sujauktoje lovoje miegantį meškiuką, su kuriuo tiek daug naktų dalinamės ta pačia lova. Jeigu prieš porą metų man būtų kas nors pasakęs, kad sunkiai užmigsiu naktimis ko nors neapkabinus, tikriausiai būčiau tik pasijuokus iš tokios minties. Laikas nugalėjo mane ir visus "aš niekada taip nedarysiu" pavertė tokiais dalykais, be kurių būtų sunku gyvent. Pasikeičiau, ir dabar į daugelį dalykų žiūriu kitaip. Ir nors dar kartais su kambarioke pažaidžiam karą iš popieriaus gniūžčių, jaučiu, kad su kiekviena diena augu vis labiau labiau. Nes turiu dėl ko augt :)

Jeigu taip būtų nutikę kam nors kitam, o ne man pačiai, tikriausiai būtų sunkoka patikėt kokį didelį pėdsaką per gana trumpą laiką Tavo gyvenime gali palikt kitas žmogus. Niekada negalvojau, kad norėsiu šitaip arti prie savęs prisileist svetimą žmogų, ir kad taip greit jis taps vienu iš pačių brangiausių, dėl kurio galėčiau daryt pačius netikėčiausius ar kvailiausius dalykus, nesukdama galvos ką kiti pasakys ar pagalvos. Labai bijodavau prisirišt prie kitų žmonių, nes jiems išėjus per daug skaudėtų, tačiau šįkart surizikavau ir dabar esu laimingesnė nei bet kada prieš tai gyvenime. Gera nubust su mintim, kad galbūt ne už kalnų rytai, kada atmerkus akis pirmiausiai pamatysiu Jo šypseną; gera išvyst Jo vardą telefono ekrane; gera žiūrėt į Jį miegantį ir grožėtis gražiausiomis pasaulyje blakstienomis. Gera mylėti, kad ir netobulą, bet savo žmogų. Ir jeigu grįžtant prie praeito įrašo, tai meilė - pats geriausias skėtis, saugantis nuo lietaus iš nuosavų piktų debesų. Turiu patį gražiausią :)

Apie skėčius :)

Nesugalvojau jokio kito rimtesnio preteksto išeitį į lietų, todėl išnešiau apytuštį maišelį šiukšlių. Kelias neilgas - 7 automobiliai ir konteineris jau "valgo" tai, kas man jau nebereikalinga. O aš šypsausi ir eidama atgal namo žiūriu kaip kiti žmonės pasitinka lietų: vieni ėjimą pakeičia bėgimu, kiti - susiraukia ir galvoja, kad keiksmų lavina padės nesušlapti, dar kiti bando slapstytis po šalikais, striukių gobtuvais ar rankinėmis. Man turbūt pati žavingiausia apsauga nuo dangaus ašarų yra skėčiai, todėl užrakinus duris grįžtu į savo kambarėlį, atsidarau langą ir iš viršaus stebiu kaip juda rutuliukai. Dideli, maži, šviesūs, tamsūs, vienspalviai, spalvoti, raštuoti, dryžuoti, su taškeliais, su ausytėm... Ir po kiekvienu iš jų slepiasi unikali gyvenimo istorija. Štai vyras besidengiantis dideliu juodu skėčiu ir kitoj gatvės pusėj per balas bėganti pradinukė nešina mažučiu spalvotais burbulais išmargintu skėčiu. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai skirtingi žmonės, mažai, o gal išvis neturintys nieko bendra. Tačiau lietui lyjant viskas pasikeičia ir atsiranda dalykas vienijantis net ir pačius skirtingiausius - skėtis. Nesvarbu, kad nevienodas. Svarbu, kad tas pats dalykas, nors ir išreikštas savaip. Argi ne taip vyksta kasdien, kai susidurdami su tuo pačiu reiškiniu ar pakliuvę į tą pačią situaciją milijonai žmonių elgiasi ir žiūri į tai skirtingai ? Ir dažniausiai nuo to elgesio ir požiūrio priklauso kuo viskas baigsis. Paklausit ar nuo skėčio spalvos ir dydžio priklauso lietaus trukmė ir smarkumas? :) Ne. Net jeigu ir turi besišypsantį dangui skėtį, debesys verks lygiai taip pat kaip ir tam, kurio ranka įsikibus į niūresnių spalvų apsaugą nuo šlapumos. Skirtumas bus, bet kitoks: jausiesi bent šiek tiek laimingesniu ir daugiau šypsosiesi iš po nuotaikingo skėčio. Ir tikrai nebūtina šluot parduotuvių lentynų beieškant pačio geltoniausio skėčio, nes vien jis nepadės palikt niūrių dienų. Visų pirma savyje turi nešiotis nuolat išskleistą gelbėtoją nuo lietaus iš Tavo nuosavų piktų debesų. O tada jau ir apčiuopiamu skėčiu gali rodyt pasauliui, kad net ir pilant kaip iš kibiro gali šypsotis :)

Šituo įrašu nenoriu pasakyt, kad bet kokia kaina turi stengtis būt laimingu (nors anksčiau būtent taip ir galvojau). Tiesiog reikia būt savim ir priimt save visokį. Ir dar rinktis tokį skėtį, kokio tą akimirką norisi labiausiai. Arba kuris yra arčiausiai. Manau pats laikas man būtų pasiimt savo naują mėlyną draugą su melsvais ir baltais burbuliukais ir eit pasidžiaugt lietumi :)

Debesų sklypai danguje.

Ant mano blakstienų supasi ramuma ilgesingomis akimis pro užuolaidos kampą žvelgdama į kol kas vis dar tylintį dangų ir skaičiuodama kvadratinius žiburiukus naktiniuose languose. Išsijungia virdulys ir po kelių minučių rankoje laikydama puodelį arbatos susidraugauju su kambariu, kuriame dvi lemputės nustojo šypsotis. Atidarau langą iki pat galo, pastatau ant palangės indelį, sklidiną šilumos ir stebiu kaip garai iš jo keliauja pasitikti lietaus.

Dvidešimt viena minutė ir puodely pasilieka lygiai tokia pati tuštuma kaip ir many, kurios niekaip nepavyko užpildyt žemuogėm kvepiančiu šiltu gėrimu. Nebesinori šviest, nes kuo labiau stengiuosi kažkuo būt, tuo labiau nesigauna. Tiesiog labai sunku sėdėt purvinoj realybėj, žiūrėt į šviesų dangų ir žinot, kad ne Tau jis priklauso. Tikriausiai pati didžiausia mano problema yra ta, kad aš nenori būti aš. Aš nori būti laiminga. Ir aš jau pavargo. Viskas, ko dabar labiausiai man reikia - tai geras spyris į užpakalį, nes šitoks savęs gailėjimasis nėra geriausias būdas įsigyti tą nuosavą gabalėlį debesų sklypo danguje.

Šiandien tikriausiai žengiau pirmą žingsnį link savo išsvajoto dangaus, nes atsimerkiau ir pripažinau kas many nėra gerai. Nežinau kas bus toliau, bet žinau kas man gali padėt priartėt prie debesų, kuriuos vieną dieną glostysiu ne tik akimis, bet ir rankom :)

Viskas buvo / yra / bus gerai.

Skauda, ir nežinau ką labiausiai - galvą, dešinį kelio sąnarį ar... širdį. Dažnai sakau, kad esu laiminga kaip pavasaris. Dabar net ir nebandysiu nuneigt, kad nesu tas metų laikas tarp žiemos ir vasaros. Tiesiog šiandien aš tokia, koks jis už lango. Ir skambu taip, kaip jaučiuosi.

Šią minutę darau tai, ko niekada nedariau anksčiau - spaudau juodus mygtukus iš po stalo, nes nesugalvoju kur kitur galėčiau pasislėpt. Tiesa, nežinau pati nuo ko. Galbūt nuo nieko ir nenoriu slapstytis. Aš tenoriu jaustis saugi. Lygiai kaip vaikystėj, kuomet turėdavau savo slaptavietę, kurioj galėdavau sėdėt valandų valandas, kai bardavosi tėvai arba namie turėdavo būt visiška tyla, kad viskas būtų gerai.

Per dažnai girdėdavau tuos tris žodžius - viskas bus gerai. Mama vis žadėdavo, bet taip niekada iki galo nebūdavo. Bet aš ja visada tikėjau ir iki šiol tikiu, nes noriu tikėt, nors ir žinau, kad tas sakinys turi galiojimo laiką.

Šiandien šokt lietuj man per daug sudėtinga - skauda koją. Pavargau kartot "viskas bus gerai", nes žinau, kad taip nėra. "Viskas BUS gerai" - būsimasis laikas, o gyvenu esamuoju. Gerai BUS rytoj, bet rytojaus nebus, nes užmigęs šiandien Tu pabusi ne rytoj, o... šiandien. Niekada negyvensi rytoj, nes kiekvienas prasidėjęs rytojus iškart tampa šiandien. Tu negyvenI vakar ir negyvenI rytoj, nes gyvenI šiandien. Vakar Tu gyvenAI, o rytoj gyvenSI. Praeitis skirta prisiminimams, ateitis - svajonėms, o dabartis - gyvenimui. Prisiminimai kartais skaudina, svajonės - nesipildo, todėl šiandien man lieka gyvenimas.

Šiandien man paprasčiau užsimerkt prieš viską. Šiandien aš netikiu stebuklais, bet Tavo žodžiai geri gali mane išgelbėt.

Keliauju :)

Keista grįžt iš paskaitų žinant, kad turėsiu laisvą vakarą. Jokių konspektų, jokių knygų, jokių straipsnių, jokių rašto darbų. Kalnams popieriaus susidėliojus į stalčius ir spinteles man ir vėl pradėjo šypsotis mano mažoji, kad ir tik iš nuotraukos. Per visus didelius darbus ir mažus darbelius buvau pamiršus ką reiškia prastovėt prie lango pusvalandį su puodeliu arbatos grojant mėgstamai dainai. Taip ir atėjo vakaras atsinešdamas keletą spindulių ir iškart juos išdalino. Gavau vieną ir aš, ir manyje pasibaigė lietūs. Gera atsidarius langą įkvėpt pavasario ir palikt visus piktulius, niūrulius, liūdnulius ir kitus juoduliukus kažkur, kur Tavęs nėra ir šypsotis praeiviams, katei šalia konteinerio ar pačiai sau :)

Tad ką aš veikiu šįvakar, kada likom dviese - aš ir ramus vakaras ? Keliauju. Tiesa, ne po Prancūziją, Italiją, Graikiją ar Afriką. Keliauju pati po save. Iš naujo atrandu savo mažus džiaugsmus, iš naujo pakuoju visus savo lietus į lagaminus. Valau dulkes nuo prisiminimų ir tyliai džiūgauju kiek daug visko gražaus turiu. Gaila, kad nevisad moku pasinaudot tuo. Ir nors nesu iš tų žmonių, laikančių absoliučiai viską savyje, tačiau visvien didžioji dalis visų išgyvenimų, emocijų, jausmų ir potyrių lieka man vienai. Gal ir gerai - nereikia barstyt savęs betkam, bet taip bejėgiškai ir apgailėtinai jaučiuos, kuomet tiek daug jaučiu žmogui, o tiek mažai tesugebu pasakyt. Arba visai nutyliu. O aš taip noriu, kad mano žmonės žinotų kokie jie man brangūs. Taigi, mano tyla nėra tyla. Mintyse aš Jums šypsausi, džiaugiuosi Jūsų džiaugsmais ar liūdžiu dėl nesėkmių. Tiesiog dar neišmokau plaukt savo jausmuose, todėl ir skęstu juose labai sunkiai bandydama iškilt į paviršių.

Gal ir teisybė, kad liūdesio nepaskandinsi, nes jis moka plaukt, tačiau šįvakar man kažkaip pavyko paneigt tą nerašytą tiesą. Dabar šypsausi, už lango jau nebelyja, o aš toliau tebekeliauju :)

Mergaitė iš puodelių karalystės :)

Man patinka gert arbatą ar kakavą iš mano gražių spalvotų puodelių ir įsivaizduot, kad visi jie turi veidus. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turim savo mėgstamiausią puodelį, iš kurio geriant viskas būna daug skaniau. Panašiai yra man, tik tų puodelių ne vienas. Jų daug. Ir čia dar ne pabaiga - svajoju turėt jų visą karalystę. O kol vis dar galiu tuos puodelius suskaičiuoti, kiekvienas iš jų turi skirtingą savo laiką, kada pasikviečiu į pasimatymą. Iš vieno geriu, kai man būna liūdna, iš kito - rytais, iš trečio - kada sergu. Kai kurie puodeliai man primena žmones, todėl kai jie mane aplanko mintimis, glaudžiu vis skirtingą indą prie lūpų ir jaučiuosi taip, lyg gerčiau artumą, kurio kartais labai pasigendu.

Man mano puodeliai ypatingi, ir jeigu nors vienas sudužtų... Ne, aš stengiuosi, kad taip nenutiktų. Ir dar - mano puodeliai skirti ne man vienai. Aš dalinuosi jais. Tokiu būdu juos pripildau kitų žmonių šilumos, kurios paragaut leidžiu tiems, kuriems pritrūksta spindulių. Taip aš su savo tokia puodelių sistema svajoju užklot visą žemę šypsenom :)

Svajoju ir apie labai ankstų vasaros rytą su Juo. Vaikščiot renkant rasą ant pėdų ir geriant Jo arbatą iš mano puodelių. Jaustis ypatingai žinant, kad niekada niekur tas gėrimas nebus skanesnis nei mano puodeliuose, o ir jie niekada nesaugos skanesnės arbatos. Galbūt nei aš, nei Jis nesam tobuli, bet visos akimirkos, kada esu su Juo, leidžia man tikėti tobulybe. Ir aš žinau, kad niekada ir su niekuo kitu man nebus lygiai taip pat gera, kaip dabar. Kol saugoju savo puodelius, Jam saugot atiduodu savo širdį. Dabar ten daug spindulių ir milijonas žydinčių ir besišypsančių Jam pienių :)

Myliu aš. Myli mano puodeliai. Myli mano visas pasaulis. Noriu dalintis šypsenomis ir pavaišint šiluma iš savo puodelių :)

Laiminga kaip pavasaris :)

Kovą rašiau daug, bet kokius tris ketvirtadalius įrašų palikau juodraščiuose. Taip aš mokausi šokt lietuje. Noriu dalint šypsenas, o ne snigt į vasaras. Juo labiau, kad gana dažnai sulaukiu komplimentų ir prisipažinimų, kad savo įrašais šildau kitų širdis. Ir taip gera, kai žinau tai. Todėl pasižadėjau sau stengtis kuo mažiau lyti :)

Šiandien būsiu šiek tiek išsibarsčius, bet kitaip man nesigauna :) Noriu pasidalint pastarųjų savaičių mintimis - gražiomis, geromis, gal kartais truputį liūdnomis ar net nevisiškai pavasariškomis, bet... Tiesiog noriu išsikalbėt, kas pastaruoju metu man nesigauna dėl nuolatinio bėgimo.

Visų pirma, noriu pasidžiaugt, kad pažįstu laimingų žmonių. Bet tikrai laimingų. Tokių, kurių akyse gali matyt ugneles, o veiduose - nesuvaidintas vos slepiamas šypsenas. Jie patys tarsi švyti. Ir man taip gera prisiliest prie tokių stebuklų. Nežinau, ar galima sakyt, kad ta laime įmanoma apsikrėst, bet man rodos būtent taip man ir nutinka. Malonu ne tik pačiai dalint šypsenas, bet ir gaut atgal. Šilta, širdy labai šilta :)

Nors prieš porą savaičių ir tai nelabai šildė. Nežinau kas per debesėliai kybojo prieš mano galvos, bet labai daug galvojau apie mirtį. Svarstydavau kas turėtų atsitikt, kad pakelčiau ranką prieš savo pačios gyvybę ir... Niekaip nesugebėjau rast priežasties, kuri priverstų taip pasielgt. Tikriausiai daug kas išsigąstų, jeigu žinotų, kad kartais pagalvoju apie tai. Aš ir pati save keikiu už tokias mintis, bet tame nėra nieko blogo. Tiesiog tai būna eilinis kartas, kada pamatuoju savo norą gyvent. Gyvenimą aš myliu per daug, kad pati išeičiau, ir galbūt nelabai vykusiai pasakysiu, bet nesu aš tokia silpna kaip atrodau ir taip lengvai manęs niekas neišmes iš čia. Per daug dar liko neišsipildžiusių svajonių ir planų ateičiai, kurių bandau siekti su kiekviena diena... :)

...ir kurių išsipildymo dieną manęs neapkabins ir nepasveikins tėtis. Visiškai atsitiktinai šiandien radau klipą, kuris ir vėl sukėlė mintis apie Jį. Žinau, kad per daug ir per dažnai apie tai galvoju, bet šitoj vietoj nemoku su savim kovot. Tiesiog tie, kurie nėra to patyrę, nesupras. Net ir stengtis pabandyt įsivaizduot ką jaučiu neverta, nes skaudėt visada suspės. Vietoj to geriau skubėkit savo tėčiui parodyt, kad mylit jį, ir kad jis - vienas iš pačių brangiausių vyrų jūsų gyvenime :)

Dabar iš trijų man pačių svarbiausių vyriškių teturiu du. Vieną šiandien sveikinau su 77-uoju gimtadieniu, o kitą - su lygiai puse metų mūsų draugystės. Draugystės, apie kurią žino nevisi. Draugystės, kurios man reikia pačiai, o ne tam, kad puikuočiausi prieš kitus. Draugystės, kurios dėka esu labai laiminga. Draugystės, dėl kurios galėčiau daug ką padaryt. Ir jeigu prieš metus man dar nieko nereikėjo, dabar savo gyvenimą be Jo sunkiai įsivaizduoju. Žmonės dažnai ieško laimės, o manoji pati susirado mane. Ir kaip nesidžiaugt, kai supranti, kad rankos to, kurios laiko mane apglėbusios, yra tas žmogus, su kuriuo norėtum dalintis viskuo savo likusį gyvenimą ? :)

Dabar aš labai laiminga. Laiminga kaip pavasaris. Neleisk, kad tai baigtųsi :)

"Vaida, aš taip džiaugiuosi, kad turi svajonių"...

... - tokiu sakiniu mama nutraukė mano pusvalandžio monologą telefonu ir pavertė jį tokia tyla, kuria tylėti gera. Tyla, kuri pažįsta daugiau jausmų negu žodžiai. Tyla, kuri pripildė mane to tokio tikro nesuvaidinto vaikiško džiaugsmo, ir aš galėjau prisiekt, kad mama būdama kitoj pusėj ragelio lygiai kaip ir aš šypsojosi :)

Vakare įkritus į savo patalus su princesėmis ir apkabinus meškiuką dažnai svarstau kas kaltas, kad gyvenu būtent tokį gyvenimą. Ir nors nevisada čia šviečia saulė ir dangumi plaukioja balti debesėliai, bet ir audrų pasitaiko ne tiek jau daug, kai imi skaičiuot savo spalvotų ir juodų dienų santykį. Juo labiau anksčiau ar vėliau tamsūs debesėliai nuplaukia, o juk po lietaus viskas taip kvepia ! :)

Dabar tereikia išmokt šokt lietuj, nes per daug laiko praeina pro šalį, kol laukiu savų liūčių pabaigos. O kol nelyja, ir toliau auginu savo svajones :)

Daugiau negu reikia.

Pavasaris tebeserga sniegu, o aš jam palaikau kompaniją. Tik skirtingai nuo jo, aš bičiuliaujuosi su pora ligų. Vieną iš jų gesinu kibirais arbatos, tačiau su kita viskas daug sudėtingiau, nes niekas neišrašinėja vaistų nuo nematomų ligų.

Būdama jaunesnė mėgdavau žinot kitų paslaptis. Man patikdavo, kai kitas žmogus patikėdavo man saugoti tokius dalykus, apie kuriuos mažai kas žinodavo. Tai būdavo tarsi ženklas, kad kažkam esu patikimas žmogus. Ir nors tos paslaptys kartais būdavo labai vaikiškos, tačiau aš didžiuodavausi, kad žinau daugiau nei kiti.

Augau aš, augo ir paslapčių dydis. Šiandien žinau daugiau negu reikia ir pati noriu. Juo labiau, kad mažai vaikiškumo liko tuose dalykuose, kuriuos saugau. Sudaužyti puodeliai virto griūnančiais santykiais, apie kuriuos sužinau visai netyčia iš svetimų lūpų net be "niekam nesakyk" antspaudo. Ir nebeužmiega naktimis sąžinė galvodama apie dalykus, kurie gali keist likimus, ir nežinodama ką daryt: tylėt apsimetant, jog nieko nežinau ar neva pasielgt teisingai ir išklot viską, ką žinau. Pirmuoju atveju skaudės man vienai, o antruoju kenčiančių bus tikrai daugiau, į kurių skaičių neišvengiamai įeisiu ir aš. Todėl šiandien aš renkuosi tylą.

Pro nešvarų troleibuso langą :)

Greitai taškydama į šalis ištirpusio sniego balutes vos spėjau į senutį, lygiai taip pat kaip ir aš, skrodžiantį pavasariu žalią troleibusą. Krestelėjau į sėdynę ir po keleto sekundžių akimis nešvariu lango stiklu bėgo gatvės. Iškabos, reklamos, gyvūnai, automobiliai, lemputės, namai ir... žmonės. Ir nežinau ar čia pasidarbavo šiltėjantys orai, ar tiesiog matau tai, ką noriu matyt ir jaučiu pati, bet mieste tiiieeek daug susikibusių delnų, kad negali nesidžiaugt ta visa laiminga minia išsiskirsčiusia po du, po du, po du... :)

Troleibusas ir toliau veža mane plačiomis gatvėmis, o aš galvoju ar tas sakinys "neieškau savo antros pusės, nes gimiau visa", kurį dar prieš metus tėkšdavau į akis daugumai tų, kurie klausdavo, kodėl aš vis dar viena, buvo šventa tiesa, kuria tikėjau, ar tiesiog gynyba. Tiesiog šiandien žinau, kad buvau didelė melagė. Galbūt ne tiek kitiems, kiek pati sau. Vis dar nedrąsu pripažint, kad visus savo pragyventus metus iki praėjusio rudens klydau. Juk labai žmogiška norėt visada būti teisiam, lygiai taip, kaip ir nebūt vienam. Žmogui reikia žmogaus, savo žmogaus, kad galėtų palaikyt viens kitam dangų, jeigu šis netyčia pradėtų griūt :)

Nešvarumai, dengiantys troleibuso langą, man netrukdo matyt vaizdų, kurie su kiekviena minute vis labiau nutolsta. Čia visai taip, kaip gyvenime. Tu matai pasaulį tarsi pro langą, kurį dažnai kiti savo žodžiais ar tiesiog gyvenimiškais pavyzdžiais apdrabsto purvais, ir tik nuo Tavęs pačio priklauso ties kuo susikoncentruosi: ties dėmėmis ar vis gi pabandysi už visa to pamatyt gražiąją pasaulio pusę. Bet visgi tiems, kurie renkasi pirmąjį variantą, aš iš visos, dabar jau mylinčios, širdies linkiu, kad vieną dieną atsirastų žmogus, kuris padėtų nusivalyt savąjį langą, atidarytų jį ir leistų įkvėpt pavasario :)

Tyliai išsilyti.

Turėčiau džiaugtis - po valandėlės kalendoriai pradės skaičiuot pavasarį, tačiau nesijaučiu lengvu baltu debesėliu. Veikiau atvirkščiai - jausmas toks, lyg tuojau pat pratrūksiu lietumi, nes ir man nevisada būna gerai, nors galbūt kartais taip ir neatrodo. Taip, aš dažnai kam nors išsikalbu, kad būtų lengviau. Lengviau, bet ne visiškai lengva. Dėl to ir kaupiasi nešvarūs vandenys many, kurie ilgainiui pasidaro per ne lyg sunkūs nešiotis toliau su savimi, todėl kartais prireikia ir man laisvadienių nuo šypsenos, kad galėčiau tyliai pati sau išsilyti. Tokių, kaip šiandien.

Taigi, turėčiau džiaugtis, bet nedarau to, nes šiandien laidoju žiemą. Juk kol daugelis ruošiasi pasitikt pavasarį, kažkas turi pasilikt išlydėt baltąją ponią, ir tas kažkas šįkart esu aš.

Boružėlės pilve :)

Į mergaitės širdį atėjo pavasaris ir padovanojo Jai sparnus. Dabar, kai mergaitė žiūri į veidrodį ir mato savo žibančias akis, Ji tarsi pamiršo visus tuos, kurie Jai atrodė tūkstančius kartų gražesni, geresni ir šaunesni už Ją, nes vieną rytą mergaitė atsikėlė su boružėlėmis pilve, kurios Ją pavertė nuostabia princese... :)

Mergaitė šypsosi ant apšąlusio lango stiklo pirštų galiukais piešdama širdutes ir tikėdama, kad už tų ilgesio kilometrų apie Ją galvodamas šypsosi ir Jos džiaugsmas. Mergaitė dabar labai laiminga, nes pirmąkart Ji myli... :)

Tiltai virš prarajų.

Nežinau kaip yra iš tikrųjų - ar laikas keičia žmones, ar jie jį, bet kai petį, ant kurio galėdavai išsiverkt nebijodama pykčio žiežirbėlių dėl sušlapintos palaidinės pakeičia pagalvė, pagaliau nenorom išdrįsti sau pripažint, kad ta kažkada buvusi tvirta žemė po kojomis ima skilinėt sutraukydama siūlus tarp artimų žmonių. Taip, jie vis dar šypsosi Tau, vis dar dovanoja šilumą, tačiau su kiekviena diena darosi vis sunkiau paliest jų širdis, nes šaltuko milimetrai vėliau virsta myliomis, kurios su savimi kartu didina prarają.

Atsitikę man taip ne vieną ir ne du kartus, tačiau šįkart viskas žymiai sunkiau. Per daug skauda, kai matau Ją tolstančią, tačiau ir laikyt prie savęs jau nebegaliu. Per daug savanaudiška būtų. Nors ir ne man, bet tegu Ji šypsosi.

Per prarajas, kad ir kokios gilios ir didelės jos bebūtų, galima statyt tiltus. Žinoma, jie nepakeis to kažkada seniai buvusio saugumo ir tvirtumo jausmo stovint ant žemės, tačiau bent taip įmanoma paliest širdį, kurią seniau galėdavai laikyt delnuose. Tereikia tą tiltą tiest iš abiejų pusių. Manoji kabančio tako pusė visada lauks antrosios.

Nuo sekmadienio lig sekmadienio :)

Antras iš eilės saulėtas sekmadienis savo spinduliais kutena mano užmerktas akis tarsi sakydamas, kad švelniai mėlynu dangum palengva pareina pavasaris. Jo žodžius paliudyti suskumba ir po visą mano kiemą išbarstyti veidrodėliai - visa ko pabudimą iš po žiemos miego pranašaujančios balos. Ne tik mano mintys, bet ir mano širdis bei kūnas jau spėjo persikraustyt į pavasario gatvę. Nepaliauju svajot ir tikėt stebuklais :)

Norėčiau savo laiką matuot muzika, galbūt tada nebūtų taip ilgu laukt dienų, kai galiu apkabint savo džiaugsmą. Devynių galybių kilometrų ilgesio nesumažina telefono ekrane nušvitęs Jo vardas, tačiau tai turi kažkokią stebuklingą galią akims, kurios šypsosi skaitydamos kiekvieną žodį. Mergaitės labai nori mylėt ir būt mylimos, ir šitam faktui negalioja jokios išimtys :)

Nuo sekmadienio lig sekmadienio saulę keitė sniegas, kuris vėliau virto lietum, kad galiausiai vėl grįžtų šiltais spinduliais, tik šįkart labiau pavasariškesniais. Nebemoku nesišypsot :)

Ypatingo žiedo sodininkui :)

"He's always on my mind
From the time I wake up,
Till I close my eyes"

Nemoku cituot savo širdies, todėl kalbu dainų ištraukomis. Ir nežinau kokiu vardu vadint tą jausmą, kuriuo gyvenu paskutiniuosius keletą mėnesių, bet jaučiuosi tarsi širdy augindama gėlę. Tų mažučių pumpurėlių gal ir nepavadinsi meile, bet aš žinau, kad vieną dieną iš jų išaugs ypatingas žiedas. Toks pats ypatingas, kaip ir manosios širdies sodininkas :)

Galėčiau kartot tūkstančius kartų myliu jau dabar, bet nenoriu, kad tai būtų tik žodis. Su lig kiekviena minute tos penkios raidės auga, ir aš esu tikra, kad vieną dieną jos užaugs iki jausmo. O kol kas MYLIU žiedą reikia laistyt, kuo ir rūpinasi tas nepaprastas manosios širdies sodininkas :)

Auga ne tik gėlės. Augu ir aš, ir už tai aš dėkinga tam jausmui, kuris prikabina man sparnus ir... Jam. Ypač už tai, kad yra su manimi, kai rodos galėtų pasirinkt tobulesnį žmogų, su kuriuo būtų žymiai paprasčiau. Taip, iki buvimo tobula mergaite Jam man prireiks tikriausiai tiek pat laiko, kiek užtrukčiau pėsčiomis eidama nuo Žemės iki Mėnulio, bet jeigu jeigu reiks, aš tikrai eisiu ir dar toliau, ir visą tą laiką melsiu Dievo, kad Jis visada būtų šalia. Kaip gali netikėt stebuklais, kai jie nutinka Tau ? :)

Džiaugsmo balose :)

Užsimerkiau, suskaičiavau iki 21 ir sniegas ėmė tirpt. Ne tik kieme, bet ir ten. Ir iš tikrųjų - tas vakarykštis liūdnas baltų kritulių patalas šiandien iš ryto virto džiaugsmo balomis, po kurias braidžiau ir šokinėjau basa visą dieną. Ir neatsibodo. Noriu dar ! :)

Man daug nereikia - pora gerų žodžių, ir mano širdyje pakyla saulė, uždegdama žiburiukus akyse. O ir vėjas, plukdantis tamsiu ir pilnus lietaus debesėlius, nurimsta. Pakvimpa minkšta ramybe, į kurią krentu, nes baimė, kad skaudės ištirpo kartu su tuo liūdnu sniegu. Kad šypsočiaus nuo vienos lig kitos ausies šią minutę man tetrūksta šilto delno ir akių, kurios pasiimtų tai, kas ir priklauso joms - visas mano šypsenas :)

Myliu Tavo blakstienas. Leisk po jomis pasislėpt, kai sninga į širdį. Noriu visada šalia savo paliktų pėdų matyt Tavąsias ir jaustis lygiai taip pat saugiai, kaip jaučiuos būdama su Tavim :)

Juodi batai baltoj žiemoj.

Radau netyčia šiandien paskutiniosios tėčio žiemos batus (nors vargu ar galima 18 dienų ir devynioliktą rytą pavadint tomis penkiomis šaltai baltomis raidėmis). Jis juos nešiojo ir kelis šaltuosius sezonus atgal, ir man visada juokinga būdavo, kad atrodydami gana gigantiškai, iš tikrųjų buvo moteriškos pėdos dydžio. Joks kitas tėčio apavas man nėra taip giliai įsirėžęs atmintin kaip šitie žieminukai su šiltu kailiuku viduje, o to priežastis tikriausiai yra ta, jog būdami Jo tūkstančių žingsnių liudininkai tapo ir paskutiniųjų.

Milimetras po milimetro slysdami senos tėvelio nuosavybės juoda oda pirštai pasidengia sluoksneliu dulkių, o batai atgauna savo įprastą spalvą. O, kad būtų taip paprasta padaryt švariais prisiminimus su Juo, nes manieji jau apsikabinėję voratinkliais. Močiutė sakė, kad laikui bėgant žaizdos pradės gyt ir iš atminties pradės trintis Jo balsas, veido bruožai, mimikos, gestai, kalbėsena ir visa kita, o kad Ji buvo teisi ėmiau suprast tik neseniai. Gėda, apmaudas ir nusivylimas savimi kankina mane, kad reikia pastangų prisimenant akimirkas su žmogumi, su kuriuo keliolika metų diena iš dienos dalinausi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kai tuo tarpu užsimerkus lengvai prieš akis iškyla gabalėlis nėriniuotos medžiagos kyšančios iš karsto. Taip per 4 metus 3 laidotuvių dienos atminties juostelėj užėmė daugiau vietos nei 16 metų.

Aš pamelavau. Ėjau tų batų tyčia ieškot pati, nes grįžau prie savo pomėgio - knaisiotis po praeitį - kurio, kaip kai kuriems žmonėms įpročio rūkyti, man niekaip neišeina palikt tiesiog kitiems. Ir galbūt šito įrašo visai nebūtų, jeigu ne kelias dienas besisukančios galvoje mintys ir neatsakyti klausimai, kurie neduoda man ramybės ir verčia blaškytis. Dar daugiau druskos ant žaizdos pabarsto mano seneliai, kurie man vis primena koks buvo ar nebuvo mano tėtis. Aš žinau, kad jis netobulas ir darė klaidų, kurių aš pati sau pasižadėjau nekartot, tačiau... Praėjo jau šiek tiek daugiau nei 4 metai, todėl ar nebūtų laikas liautis kaltint praeitį dėl dabarties ir pasistengt dabar daryt kažką, kad praeitis nepasikartotų ateityje ? O juk ir vaikai nesirenka savo tėvų. Nors jeigu būtų galimybė pasirinkt sau šeimą, tikriausiai nenorėčiau kitos mamos, tėčio ar sesės, nes jie turi vieną pranašumą net prieš tuos, kuriuos galima vadint tobulais - aš juos myliu.

Liūdnas sniegas šiandien sninga į mano širdį, ir aš tenoriu, kad kas nors padėtų man ištirpdyt ir paverst jį džiaugsmo balomis.

Nuoga žiema :)

Išėjo šventės išvaduodamos miestą nuo blizgančių girliandų ir įvairiaspalvių lempučių. Paliko visiškai nuogą, ir dabar mūsų akys nusivylė ir pradėjusios laukti pavasariškos žalumos išdavė žiemą, nes ji, mat, jau nebeturi kuo žavėti.

Nepanašu į mus pačius ? Kai kitas žmogus nusimeta visus savo "papuošimus" ir pasirodo toks, koks yra, mes išsigąstam ir bėgam tolyn. Tolyn nuo tikrovės pas tuos, kurie užklodami melais mus užhipnotizuoja, o mes tam ir nesipriešinam, nes mėgstam labiau gyvent sapną nei gyvenimą.

Nežinau kodėl, bet kažkaip lengviau kvėpuot tapo po garsiai praūžusio kalėdinio ir naujametinio šurmulio. Nežinau kas tai - susitaikymas su esama padėtim ar gyvenimas čia ir dabar - bet man vis dar neatsibodo balto sniego pusnys, vis dar džiaugiuosi, kai sninga, vis dar nepraradau vilties rast žmogų, kuris su manim norėtų nusileist su rogutėm nuo kalniuko ar pastatyt senį besmegenį (arba boružę iš sniego !). Žiema man vis dar kvepia stebuklais :)

Nauja pradžia ? :)

Tą akimirką, kai skaičiukai datoj pasikeičia ne tik ties diena ar mėnesiu, bet ir ties metais, dangų užpildo spalvotų šviesų lietus, kuris augina "grybukus" - naujus pažadus, kad nuo šių metų mesim rūkyt, susirasim darbą, būsim nuoširdesni ar pasikeisim. Milijonus labai panašių ar visiškai skirtingų vilčių kokį mėnesį, kitą mes bandom sąžiningai (arba nelabai) verst realybe (jeigu išvis nepaliekam to tik žodžiais), bet kai tik pradeda nesisekt ar nusibost savo tikslus paliekam sekantiems metams. Kažkada pagalvojau, kad tikriausiai pati tobuliausia naujo gyvenimo pradžia būtų tada, jeigu naujieji metai prasidėtų pirmadienį: nauji metai, mėnesio pirma diena ir pirmadienis - nebūtų kur bėgt nuo savęs.

Mėgstam mes savo gyvenimą pradėt rašyt kaskart iš naujo į visiškai švarų ir baltą lapą, ir kiekvieną kartą suklydus atsiverst kitą ir vėl nuo pradžių stengtis gražiai pildyt iki sekančios klaidos. Ir taip be galo, be krašto. Nebaisu, kad per greit pasibaigs tos gyvenimo knygos puslapiai ir tiesiog nebebus jau kur rašyt ?

Jeigu manęs paprašytų kas nors parodyt savąją knygą, joje rastų visko - ir dailiai prirašytų ištisų lapų, ir klaidų - kai kur ištaisytų, o kai kur tiesiog paliktų tam, kad būtų proga atverst taip visų mėgstamą naują ir baltą gyvenimo lapą. Naujai pradžiai. Kažin ar kiekvienam iš mūsų užtektų abiejų rankų pirštų toms naujoms pradžioms suskaičiuoti... :)

Ar šitie nauji metai man yra ta nauja pradžia ? Kažin, nes ji jau prasidėjo antrojo rudens mėnesio pirmosios dienos vakarą. Viliuosi, kad tai jau paskutinė pradžia, ir mano knygoje jau nebebus paliktų tuščių vietų :)