V ♥ A :)

Aš ir dangus esam panašūs tuo, kad abu sergam: jis lietum, o aš meile. Ir rodos šitos ligos suartina mus du: šlapia nuo galvos iki kojų lydima didelių lašų bėgu pas mylimąjį. O Jis apkabina, priglaudžia, apgaubia šiluma ir rodos, kad dėl šito žmogaus galėčiau visą naktį stovėt lietuje, kaip kad dainuojama kažkokioje dainoje.

Žiūriu Jam į akis ir galvoju kas gali siet tokius du skirtingus žmones kaip mes: Jis klauso Tiesto, o aš dievinu Michael Buble; Jis mėgsta majonezą, o dėl manęs tokio galėtų ir visai nebūt; Jam patinka tokie filmai, į kuriuos aš net neatkreipiu dėmesio; Jam taip lengvai nenuimsi akinių, o aš savuosius dėviu tik tada, kai labai reikia; kai "užaugs" Jis bus telekomunikacijų inžinierius, o aš psichologė; Jo svajonių šalis - Vokietija, o mano - Prancūzija; Jis turi didelę šeimą, o aš perpus mažesnę, bet ir tą išsibarsčiusią; Jis realistas, o aš nuolat skraidau padebesiais... Lipu per savo principus ir įsitikinimus, randu pateisinimų visiems trūkumams, o ir Jis priima mane su visomis mano boružėmis ir visa galybe minusų. Myli mane netobulą.

Gal ir kvailas įrašo pavadinimas, bet kažkada pagalvojau, kad mokyklos laikais nebuvo suolo ar kėdės, kur būtų išbraižyta širdutė tarp mano ir kokio nors berniuko pirmųjų vardo raidžių. Ir nežinau kas tokia aš buvau - rimta mergaitė ar bailė, bet bėgau nuo visų kol vieną vakarą Jis man padavė savo šiltą delną. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai jaučiu Jį šalia savęs, vis kartoju sau "nepaleisk, Vaida, savo žmogaus, nepaleisk". Gera mylėt šitaip, kaip myliu aš :)