Komplimentų kolekcionierė :)

-Mama, mano kojos negražios.
-Bet graži širdis.

Taip ir pasimiršta trūkumai, kuriuos kažkur toli toli nustumia geri žodžiai iš mano žmonių. Nemoku aš priimt komplimentų, todėl pirma reakcija į juos būna neigimas. Bet taip gera žinot, kad kažkam esu graži, kad kažkam atrodo, kad kažką darau tobulai, kad kažkas žavisi manim. Šypsosi tada lūpos, o ir širdis prisijungia, kada nulyja džiugesiukų lietus iš debesio, kuris vadinasi "komplimentas" :)

Saugau visus gražius gražius žodžius pasakytus apie mane. Tarsi į kokią dėžutę kaupiu kiekvieną iš jų į širdį, ir žiūriu lyg į atspindį vandenyje, kuriame regiu tą mergaitę, kurią po gabalėlį lipdot kiekvienas iš jūsų. Ji šypsosi gaudama tiek daug paglostymų, nuo kurių Ji kaskart labiau paauga ir pagražėja :)

Kažkodėl žmonės labiausiai pastebi mano akis. Pamenu, kai buvau mažesnė, visada išgirdusi, kad jos gražios, lėkdavau pasiimt veidrodį ir tyrinėdavau kas ten jose tokio vau. Atvirai pasakius, net ir šiandien nežinau kodėl kiti taip atkreipia dėmesį į mano akis. Bet tikrai malonu žinot, kad turiu kažką tokio nevisiškai eilinio, ir juo labiau, kai tai pasako ne vienas ir ne du žmonės.

Pati sau pabandžiau išrinkt pačius gražiausius ir maloniausius žodžius skirtus man. Nors esu prisirinkusi didelę didelę kolekciją komplimentų, kuriuos prisiminus pasidaro labai šilta, galiu be didelio vargo lengvai išskirt du labiausiai suvirpinusius širdelę pasakymus. Tikriausiai labai simboliška, kad jų autoriai yra du patys svarbiausi vyrai mano gyvenime. "Oho kokia graži!" - tai pats pirmasis komplimentas man, kurį gavau iš tėvelio, kai Jis pirmąkart pamatė mane - savo pirmagimę. Pati to nepamenu, tačiau mamytė pasakojo kokiomis akimis tas laimingas žmogus žiūrėjo į savo mergaitę, kuri jau užaugo ir... tapo kažkieno kito tikslu. Na, ne kažkieno, o Jo - žmogaus, kurį labai myli ta pati mergaitė. "Vienintelis mano tikslas buvo rast tokią kaip Tu" - skaitau tą eilutę begales kartų ir šypsausi visa širdimi :) Gera ! :)

Žmogui reikalingi paglostymai. Gal net gi labiau už maistą ir vandenį. Tam, kad būtų laimingas ir švytėtų. Ir nesvarbu kokios jo kojos negražios bebūtų :)

Vasara namie :)

Birželis kvepia braškėmis ir šienu. Ir dar ankstyvais rytais, kai su pižama basomis pėdomis per rasotą žolę nubėgu pasiskint melisų, kad užplikius jas verdančiu vandeniu galėčiau pasidžiaugt naujos dienos pradžia. Buvau sau prisiekus, kad šita vasara bus kitokia nei visos, tačiau taip ir nepavyko jos sukraut į lagaminus ar parduot, todėl šiandien ir bėgioju namie su žaliu laistytuvu po daržovių lysves ir gėlynus. Ir laukiu mamos, grįžtančios iš darbo, sesės žinutės, mylimojo apkabinimo, vakarais pusė devynių pravažiuojančio traukinio ir trupučio lietaus. Kasdien vis iš naujo ir vis labiau :)

Vasara tuo ir nuostabi, kad ženklą "daugiau" atsuki ties šypsenom, o ne rūpesčiais. Nugriūni į pievą, kur Tave apkabina aukšta žolė, ir rodos, kad Tu ne čia, o kažkur kitur, kur labai norisi būti. Žiūri į mėlynu dangumi praplaukiančius baltus debesėlius ir matai pasakų pilis, drambliukus, ežiukus ar... boružėles :) Užsimerki pabučiuotas saulės, užsikloji džiaugsmo banga ir sapnuoji vasarą toliau :)

Laistytuvas pilnas, o gėlės laukia nesulaukia kada vandens lašiukų. Kartais pagalvoju, kad ir aš panaši į tuos spalvotus žiedus: nuolat laukiu, kada mane kas nors palaistys gerais žodžiais, darbais ar tiesiog buvimu šalia. Kol kas nevystu ir nemirštu iš troškulio. Veikiau atvirkščiai - augu ir stiebiuosi į saulę. Žydžiu ir tyliai džiaugiuosi savo vasariniais stebuklais :)