Ypatingo žiedo sodininkui :)

"He's always on my mind
From the time I wake up,
Till I close my eyes"

Nemoku cituot savo širdies, todėl kalbu dainų ištraukomis. Ir nežinau kokiu vardu vadint tą jausmą, kuriuo gyvenu paskutiniuosius keletą mėnesių, bet jaučiuosi tarsi širdy augindama gėlę. Tų mažučių pumpurėlių gal ir nepavadinsi meile, bet aš žinau, kad vieną dieną iš jų išaugs ypatingas žiedas. Toks pats ypatingas, kaip ir manosios širdies sodininkas :)

Galėčiau kartot tūkstančius kartų myliu jau dabar, bet nenoriu, kad tai būtų tik žodis. Su lig kiekviena minute tos penkios raidės auga, ir aš esu tikra, kad vieną dieną jos užaugs iki jausmo. O kol kas MYLIU žiedą reikia laistyt, kuo ir rūpinasi tas nepaprastas manosios širdies sodininkas :)

Auga ne tik gėlės. Augu ir aš, ir už tai aš dėkinga tam jausmui, kuris prikabina man sparnus ir... Jam. Ypač už tai, kad yra su manimi, kai rodos galėtų pasirinkt tobulesnį žmogų, su kuriuo būtų žymiai paprasčiau. Taip, iki buvimo tobula mergaite Jam man prireiks tikriausiai tiek pat laiko, kiek užtrukčiau pėsčiomis eidama nuo Žemės iki Mėnulio, bet jeigu jeigu reiks, aš tikrai eisiu ir dar toliau, ir visą tą laiką melsiu Dievo, kad Jis visada būtų šalia. Kaip gali netikėt stebuklais, kai jie nutinka Tau ? :)

Džiaugsmo balose :)

Užsimerkiau, suskaičiavau iki 21 ir sniegas ėmė tirpt. Ne tik kieme, bet ir ten. Ir iš tikrųjų - tas vakarykštis liūdnas baltų kritulių patalas šiandien iš ryto virto džiaugsmo balomis, po kurias braidžiau ir šokinėjau basa visą dieną. Ir neatsibodo. Noriu dar ! :)

Man daug nereikia - pora gerų žodžių, ir mano širdyje pakyla saulė, uždegdama žiburiukus akyse. O ir vėjas, plukdantis tamsiu ir pilnus lietaus debesėlius, nurimsta. Pakvimpa minkšta ramybe, į kurią krentu, nes baimė, kad skaudės ištirpo kartu su tuo liūdnu sniegu. Kad šypsočiaus nuo vienos lig kitos ausies šią minutę man tetrūksta šilto delno ir akių, kurios pasiimtų tai, kas ir priklauso joms - visas mano šypsenas :)

Myliu Tavo blakstienas. Leisk po jomis pasislėpt, kai sninga į širdį. Noriu visada šalia savo paliktų pėdų matyt Tavąsias ir jaustis lygiai taip pat saugiai, kaip jaučiuos būdama su Tavim :)

Juodi batai baltoj žiemoj.

Radau netyčia šiandien paskutiniosios tėčio žiemos batus (nors vargu ar galima 18 dienų ir devynioliktą rytą pavadint tomis penkiomis šaltai baltomis raidėmis). Jis juos nešiojo ir kelis šaltuosius sezonus atgal, ir man visada juokinga būdavo, kad atrodydami gana gigantiškai, iš tikrųjų buvo moteriškos pėdos dydžio. Joks kitas tėčio apavas man nėra taip giliai įsirėžęs atmintin kaip šitie žieminukai su šiltu kailiuku viduje, o to priežastis tikriausiai yra ta, jog būdami Jo tūkstančių žingsnių liudininkai tapo ir paskutiniųjų.

Milimetras po milimetro slysdami senos tėvelio nuosavybės juoda oda pirštai pasidengia sluoksneliu dulkių, o batai atgauna savo įprastą spalvą. O, kad būtų taip paprasta padaryt švariais prisiminimus su Juo, nes manieji jau apsikabinėję voratinkliais. Močiutė sakė, kad laikui bėgant žaizdos pradės gyt ir iš atminties pradės trintis Jo balsas, veido bruožai, mimikos, gestai, kalbėsena ir visa kita, o kad Ji buvo teisi ėmiau suprast tik neseniai. Gėda, apmaudas ir nusivylimas savimi kankina mane, kad reikia pastangų prisimenant akimirkas su žmogumi, su kuriuo keliolika metų diena iš dienos dalinausi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kai tuo tarpu užsimerkus lengvai prieš akis iškyla gabalėlis nėriniuotos medžiagos kyšančios iš karsto. Taip per 4 metus 3 laidotuvių dienos atminties juostelėj užėmė daugiau vietos nei 16 metų.

Aš pamelavau. Ėjau tų batų tyčia ieškot pati, nes grįžau prie savo pomėgio - knaisiotis po praeitį - kurio, kaip kai kuriems žmonėms įpročio rūkyti, man niekaip neišeina palikt tiesiog kitiems. Ir galbūt šito įrašo visai nebūtų, jeigu ne kelias dienas besisukančios galvoje mintys ir neatsakyti klausimai, kurie neduoda man ramybės ir verčia blaškytis. Dar daugiau druskos ant žaizdos pabarsto mano seneliai, kurie man vis primena koks buvo ar nebuvo mano tėtis. Aš žinau, kad jis netobulas ir darė klaidų, kurių aš pati sau pasižadėjau nekartot, tačiau... Praėjo jau šiek tiek daugiau nei 4 metai, todėl ar nebūtų laikas liautis kaltint praeitį dėl dabarties ir pasistengt dabar daryt kažką, kad praeitis nepasikartotų ateityje ? O juk ir vaikai nesirenka savo tėvų. Nors jeigu būtų galimybė pasirinkt sau šeimą, tikriausiai nenorėčiau kitos mamos, tėčio ar sesės, nes jie turi vieną pranašumą net prieš tuos, kuriuos galima vadint tobulais - aš juos myliu.

Liūdnas sniegas šiandien sninga į mano širdį, ir aš tenoriu, kad kas nors padėtų man ištirpdyt ir paverst jį džiaugsmo balomis.

Nuoga žiema :)

Išėjo šventės išvaduodamos miestą nuo blizgančių girliandų ir įvairiaspalvių lempučių. Paliko visiškai nuogą, ir dabar mūsų akys nusivylė ir pradėjusios laukti pavasariškos žalumos išdavė žiemą, nes ji, mat, jau nebeturi kuo žavėti.

Nepanašu į mus pačius ? Kai kitas žmogus nusimeta visus savo "papuošimus" ir pasirodo toks, koks yra, mes išsigąstam ir bėgam tolyn. Tolyn nuo tikrovės pas tuos, kurie užklodami melais mus užhipnotizuoja, o mes tam ir nesipriešinam, nes mėgstam labiau gyvent sapną nei gyvenimą.

Nežinau kodėl, bet kažkaip lengviau kvėpuot tapo po garsiai praūžusio kalėdinio ir naujametinio šurmulio. Nežinau kas tai - susitaikymas su esama padėtim ar gyvenimas čia ir dabar - bet man vis dar neatsibodo balto sniego pusnys, vis dar džiaugiuosi, kai sninga, vis dar nepraradau vilties rast žmogų, kuris su manim norėtų nusileist su rogutėm nuo kalniuko ar pastatyt senį besmegenį (arba boružę iš sniego !). Žiema man vis dar kvepia stebuklais :)

Nauja pradžia ? :)

Tą akimirką, kai skaičiukai datoj pasikeičia ne tik ties diena ar mėnesiu, bet ir ties metais, dangų užpildo spalvotų šviesų lietus, kuris augina "grybukus" - naujus pažadus, kad nuo šių metų mesim rūkyt, susirasim darbą, būsim nuoširdesni ar pasikeisim. Milijonus labai panašių ar visiškai skirtingų vilčių kokį mėnesį, kitą mes bandom sąžiningai (arba nelabai) verst realybe (jeigu išvis nepaliekam to tik žodžiais), bet kai tik pradeda nesisekt ar nusibost savo tikslus paliekam sekantiems metams. Kažkada pagalvojau, kad tikriausiai pati tobuliausia naujo gyvenimo pradžia būtų tada, jeigu naujieji metai prasidėtų pirmadienį: nauji metai, mėnesio pirma diena ir pirmadienis - nebūtų kur bėgt nuo savęs.

Mėgstam mes savo gyvenimą pradėt rašyt kaskart iš naujo į visiškai švarų ir baltą lapą, ir kiekvieną kartą suklydus atsiverst kitą ir vėl nuo pradžių stengtis gražiai pildyt iki sekančios klaidos. Ir taip be galo, be krašto. Nebaisu, kad per greit pasibaigs tos gyvenimo knygos puslapiai ir tiesiog nebebus jau kur rašyt ?

Jeigu manęs paprašytų kas nors parodyt savąją knygą, joje rastų visko - ir dailiai prirašytų ištisų lapų, ir klaidų - kai kur ištaisytų, o kai kur tiesiog paliktų tam, kad būtų proga atverst taip visų mėgstamą naują ir baltą gyvenimo lapą. Naujai pradžiai. Kažin ar kiekvienam iš mūsų užtektų abiejų rankų pirštų toms naujoms pradžioms suskaičiuoti... :)

Ar šitie nauji metai man yra ta nauja pradžia ? Kažin, nes ji jau prasidėjo antrojo rudens mėnesio pirmosios dienos vakarą. Viliuosi, kad tai jau paskutinė pradžia, ir mano knygoje jau nebebus paliktų tuščių vietų :)