Nuo šiandien vakarais taikos prospektas degs dar vienu geltonu kvadratėliu - grįžau. Nors ne, atvykau, nes grįžti noriu visai kitur - ten, kur dar nebuvau, bet tikiu, kad būsiu. Ir greičiau nei tiesiog kažkada. Atidarysiu ne namo, o namų daris, įsispirsiu į šlepetes, vandeniu užpilsiu du puodelius (o laikui bėgant ir daugiau) arbatos/kakavos/kavos ir nebereikės taip, kaip šiandien, liniuotėmis matuot dulkių sluoksnių, susikaupusių, kol manęs nebuvo, nes ten aš būsiu. Tačiau kol kas esu kitur ir su didele šypsena veide rankose laikau 17 atvirukų iš beveik viso pasaulio ir bandau atspėt ar taip, kaip tirpsta sniegas, su paskutiniu žiemos mėnesiu pasibaigs ir mano kontraktas su miestu, kuriame beveik nieko nepaliksiu. Aš dar nežinau kur pasitiksiu pavasarį - Kaune, Alytuj ar Vilniuj (laikau sukryžiuotus pirštukus), ir ta nežinomybė augina manyje kažką panašaus į labai bijantį, bet pakankamai ryžtingą kiškelį. Galbūt dėl to darau mažas ir nelabai revoliucijas ir perversmus savo spintoje, moksluose, virtuvėje, pomėgiuose, mintyse ir santykiuose. Ir kol kas man sekasi. O dabar pats metas laikinai gesint manąjį geltoną kvadračiuką - ryt pirmoji paskutinio semestro paskaita.
* * *
P.S.: dabar mano dievukas ne Michael Buble. Dabar man labiau patinka Jon Bon Jovi :]
