Juoda balta, juoda balta...

Laukiau saulėtos dienos, tačiau su manim pasisveikino lietus.

Ne, už lango dienomis šypsosi saulutė. Lyja širdyje. Jeigu gyvenimas iš tikrųjų yra panašus į zebrą, ir baltą juosta maino juoda, dabar kaip tik ir stoviu ant tamsesnės ir laukiu, kada ją pakeis šviesi. Ir nors atrodo, kad žingsniuoju vienodais žingsniais ir neturėtų būt didelio skirtumo ties kuria spalva statau koją, tačiau taip nėra. Kai nusileidi iš baltutėlio debesėlio ant niūraus daug labiau skauda nei kai pasigauni šviesesnį ir šokteli ant jo nuo to sunkaus ir juodo.

Kol kas manajam horizonte šviesuliai toli, o kartais atrodo, kad su kiekvienu rytu jie tolsta dar labiau. Bet aš šypsausi. Šypsausi, kol dar matau tą šviesą, kad ir kokia mažulytė ji būtų. Net jei jos ir nebūtų (bet ji tikrai tikrai yra !), tikriausiai neturėčiau teisės skandint savęs ašarų jūrose, nes gimiau laimėt, o ir ašaros man netinka :)

Pasiduot liūdesiui yra lengviausia, bet tai neatneša nieko gero. Sutinku, kad galbūt ir nuolatos šypsotis, kad ir kas nutiktų kartais kvaila, tačiau jeigu jau reikia kažką rinktis, tai mano svarstyklėse „blogą laikotarpį + liūdesį“ nusveria „blogas laikotarpis + šypsena“. Bent jau gražiai atrodau :)))

Juoda balta, juoda balta, juoda balta, JUODA... Bus BALTA, Vaida, greit bus BALTA :)

Ir žinot ką ? Aš persigalvojau. Lai mano gyvenimas bus panašus ne į zebrą, o į pianino klavišus, kur tarp mi ir fa bei si ir do nėra juodo klavišo :) Puikiai žinau, kad nuostabiam kūriniui (t.y. mano gyvenimui) neužtenka vien C-dur'o, kur nėra nei diezų, nei bemolių.

Bardakėlio harmonija (:

Kartais imu tikėt, kad mano daiktai atgyja, kai nematau, ir išsilaksto po visą kambarį mažutėm kojytėm. Ir jau net pykčiui dėl tos mano netvarkėlės atsibosta pas mane lankytis - dažniau sau pati nusijuokiu iš ryto veidrody pamačiusi nelabai švelniai (;D) susivėlusius plaukus ar sumaištį savoj ervėj :)

Niekada nebuvau ir tikriausiai nebūsiu didelė pedantė. Po mano lova gyvena dulkių pabaisa, su kuria einu į pasimatymą vos vieną kartelį į mėnesį, ir man nekyla isterijos priepuoliai dėl kartais nevisai vietoj padėtų daiktų. Atvirkščiai - aš dievinu savo bardakėlį, savo pribraukytus užrašus, nes tai turi dalelę manęs :)

Kaip pienės turi būti pienėmis, ar boružės boružėmis, taip ir Vaida turi būt Vaida. Vaida, o ne tobula Vaida. Nors... Kai pagalvoju, aš tikriausiai ir esu sau tobula su viskuo, kas aplink mane, su visais kitų akimis matomais mano trūkumais ir privalumais :)

Leisk man būti Vaida. Leisk man būti savimi. Leisk džiaugtis ta vidine pačios su savimi harmonija :)

Svetimas oras ir nuosavos audros.

Stebiu gyvenimus savajame paspaudusi pauzės mygtuką, nes manajam ir vėl kaupiasi audros debesys.

Trūksta oro, todėl ir kvėpuoju svetimu oru, todėl ir žiūriu į kitų laimingas padanges, nes tada kyla minčių prisivogti visko, kas gražu ir kas kartu iš tikrųjų yra NE MANO.

Aš pati turiu nuosavus savo žaibus, griaustinį ir pajuodusį dangų. Ir jeigu jau turiu tokią tamsią gyvenimo atkarpėlę, vadinasi taip reikia, kad ir kaip tai man nepatiktų.

Liūdėt nėra blogai, kai tam yra priežastis, nes tada bent jau žinai, kad nesi robotas su užtaisyta dirbtine šypsena, žinai, kad turi jausmus ir kad gyveni gyvenimą, o ne vaidini laimingą personažą.

Tamsių ir šviesių debesėlių per visas mūsų dienas tikriausiai būna maždaug vienodai. Nebūna vien tik laimingų ar nelaimingų žmonių. Gyveni ir bandai išlaikyt balansą. Kol kas man tai sekasi neblogai. Net jei dabar ir nusveria ašaros šypsenas, vistiek žinau, kad ateis toks rytas, kai viskas apsivers aukštyn kojom ir juokas laimės karą prieš liūdesį, o dabar pasiimu savo geltoną skėtį, spaudžiu "play" mygtuką ir einu pasitikt savo audros.

Pašto balandžiai prisimena kelią į mano namus... (:

Susirasiu, išblizginsiu ir išboružiuosiu tėvelio gamintą pašto dėžutę - bus nauji vaidiški namai jausmams ir mintims, gyvenančioms rašalu kvepiančiuose vokuose :)

Buvau pamiršusi ką reiškia laikyti laišką rankose su nekantrumu kuo greičiau jį perskaityt, pasistengiant kuo gražiau atplėšt, o paskui dar kokius 20 kartų skaityt tą patį, geriant visus žodžius į save... :)

Stebuklingas jausmas. Vasariškas rytinis stebuklas prie puodelio melisų arbatos :)

Savaitę tikrai būsiu laiminga :)

Ir tegu šimtai boružių laimę neša tai, kuri atsiuntė man džiaugsmo ! (;