Atsisveikinimas :]

Rodos, kad vaikystės svajonės paragaut rožinių ir baltų debesėlių, ir pažiūrėt ar labai jų skonis skiriasi nuo cukraus vatos, pildosi. Vakar Jam, o sekmadienį man. O kol kas vis dar labai kantriai laukiu mirksinčios oranžinės švieselės kompiuterio dešiniajame apatiniame kamputyje iš lietumi kvepiančios šalies, kad žinočiau, jog Jam tikrai viskas gerai ir kad Jis laimingas. Tarp kitko, apie laimę Jis prieš keletą dienų man pasakė labai gražų dalyką. Tą sakinį tyliai sau ištariu po tūkstantį kartų į dieną, kad laukimas būtų giedras. Toks pats, kokie yra mano jausmai Jam.

Aš nemoku atsisveikint. Niekada nežinau ką pasakyt kitam žmogui, su kuriuo reikia kuriam laikui (o gal ir amžiams) skirtis. Tad ir dabar nežinau ką tokio parašyt, kad paskui širdelei būtų lengviau. Vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą, yra žodžiai "geros vasaros", ties kuriais, tikriausiai ir sustosiu. Pažadu sugrįžt čia jau rudenį. Na, o ryt dėsiuosi daiktus, šeštadienį vyksiu į Kauną, o sekmadienį pirmąkart pakilsiu lėktuvu paragaut debesų. Tik šįkart jau ne popieriniu. Taip, kaip svajodavom vaikystėj :]

* * *

P.S.: jeigu jau apie svajones, tai nepamenu su kuo, bet kažkada kalbėjom, kaip faina būtų man, sūrelių mėgėjai, kad būtų šitie skanėstai pakuotėse su boružėm. Ir ką jūs manot? Svajonės pildosi: reikėjo jums šiandien matyt mano veidą, kai parduotuvės lentynoj pamačiau sūrelius pavadinimu "boružė"... :]

Kaip sūpynėse :]

Gyvenu tarsi supdamasi sūpynėse - kylu ir leidžiuosi, kylu ir leidžiuosi. Kartais man atrodo, kad rankioju visa ko trupinius: dėmesio, laiko, norų, svajonių, jausmų, pokalbių, žmonių. Tačiau, kai esi alkanas, pakanka ir to. Bet būna ir taip, kad džiaugsmas pripildo dieną gražiausių spalvų ir garsų, ir tada atrodo, kad to jausmo užtektų dar devyniems gyvenimams į priekį. Pripratau prie to, kad gyvenu kažkur tarp žolės ir debesų: visada yra kur kilti, o kai reikia kristi, ne taip skauda. Taip ir supuosi tai kildama aukštyn, tai krisdama žemyn, bet tuo ir žavios Tau skirtos dienos, kad niekas jose nebūna vienoda, kad kritęs visada turėtum galimybę atsistot. 

Šiuo metu savo sūpynes esu pasikabinus virš sesijos. Visur, kur tik įmanoma skelbiu, kad liko tik vienas laiptelis iki išsvajotų atostogų. Kol kas įvertinimai džiugina: grupių ir praktikos teorijos aštuonetukas iš egzamino apsprendė, kad toks bus ir galutinis šito dalyko pažymys, na, o kognityvinės psichologijos dešimtukas (čia jau komandinis nuopelnas ir nusirašinėjimo įgūdžiai) netikėtai padovanojo devynetuką žiniaraštyje. Devynetas bus įrašytas ir ties psichiatrija. Taip, ir šįkart sidabras. Eilinį kartą Vaida pralaimėjo auksą. Bet mama labai manim didžiuojasi, ir atrodo, kad man to visiškai pakanka. 

Gyvenu tarsi supdamasi sūpynėse - kylu ir leidžiuosi, kylu ir leidžiuosi. Dabar labiau kylu nei leidžiuosi :]

* * *

P.S.: nežinau kodėl, bet nuo labai labai seniai man antradieniai asocijuojasi su saulėtom dienom, o ketvirtadieniai - su lietumi. Aš gimiau antradienį :]