Atsisveikinimas :]

Rodos, kad vaikystės svajonės paragaut rožinių ir baltų debesėlių, ir pažiūrėt ar labai jų skonis skiriasi nuo cukraus vatos, pildosi. Vakar Jam, o sekmadienį man. O kol kas vis dar labai kantriai laukiu mirksinčios oranžinės švieselės kompiuterio dešiniajame apatiniame kamputyje iš lietumi kvepiančios šalies, kad žinočiau, jog Jam tikrai viskas gerai ir kad Jis laimingas. Tarp kitko, apie laimę Jis prieš keletą dienų man pasakė labai gražų dalyką. Tą sakinį tyliai sau ištariu po tūkstantį kartų į dieną, kad laukimas būtų giedras. Toks pats, kokie yra mano jausmai Jam.

Aš nemoku atsisveikint. Niekada nežinau ką pasakyt kitam žmogui, su kuriuo reikia kuriam laikui (o gal ir amžiams) skirtis. Tad ir dabar nežinau ką tokio parašyt, kad paskui širdelei būtų lengviau. Vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą, yra žodžiai "geros vasaros", ties kuriais, tikriausiai ir sustosiu. Pažadu sugrįžt čia jau rudenį. Na, o ryt dėsiuosi daiktus, šeštadienį vyksiu į Kauną, o sekmadienį pirmąkart pakilsiu lėktuvu paragaut debesų. Tik šįkart jau ne popieriniu. Taip, kaip svajodavom vaikystėj :]

* * *

P.S.: jeigu jau apie svajones, tai nepamenu su kuo, bet kažkada kalbėjom, kaip faina būtų man, sūrelių mėgėjai, kad būtų šitie skanėstai pakuotėse su boružėm. Ir ką jūs manot? Svajonės pildosi: reikėjo jums šiandien matyt mano veidą, kai parduotuvės lentynoj pamačiau sūrelius pavadinimu "boružė"... :]