Dar kartą apie... Jį :)

Ryte pažadino bėgiojantis palangėmis lietus. Lyja ir vėl. Pasižiūriu pro ašarotą stiklą į gatvę ir pagalvoju, kaip jauku šiapus lango: ant stalo garuoja arbatos puodelis, tyliai groja mėgstama daina, o aš pati tam tokiam labai savam ir mielam rytiniam bardakėly žadinu lengvai sujauktoje lovoje miegantį meškiuką, su kuriuo tiek daug naktų dalinamės ta pačia lova. Jeigu prieš porą metų man būtų kas nors pasakęs, kad sunkiai užmigsiu naktimis ko nors neapkabinus, tikriausiai būčiau tik pasijuokus iš tokios minties. Laikas nugalėjo mane ir visus "aš niekada taip nedarysiu" pavertė tokiais dalykais, be kurių būtų sunku gyvent. Pasikeičiau, ir dabar į daugelį dalykų žiūriu kitaip. Ir nors dar kartais su kambarioke pažaidžiam karą iš popieriaus gniūžčių, jaučiu, kad su kiekviena diena augu vis labiau labiau. Nes turiu dėl ko augt :)

Jeigu taip būtų nutikę kam nors kitam, o ne man pačiai, tikriausiai būtų sunkoka patikėt kokį didelį pėdsaką per gana trumpą laiką Tavo gyvenime gali palikt kitas žmogus. Niekada negalvojau, kad norėsiu šitaip arti prie savęs prisileist svetimą žmogų, ir kad taip greit jis taps vienu iš pačių brangiausių, dėl kurio galėčiau daryt pačius netikėčiausius ar kvailiausius dalykus, nesukdama galvos ką kiti pasakys ar pagalvos. Labai bijodavau prisirišt prie kitų žmonių, nes jiems išėjus per daug skaudėtų, tačiau šįkart surizikavau ir dabar esu laimingesnė nei bet kada prieš tai gyvenime. Gera nubust su mintim, kad galbūt ne už kalnų rytai, kada atmerkus akis pirmiausiai pamatysiu Jo šypseną; gera išvyst Jo vardą telefono ekrane; gera žiūrėt į Jį miegantį ir grožėtis gražiausiomis pasaulyje blakstienomis. Gera mylėti, kad ir netobulą, bet savo žmogų. Ir jeigu grįžtant prie praeito įrašo, tai meilė - pats geriausias skėtis, saugantis nuo lietaus iš nuosavų piktų debesų. Turiu patį gražiausią :)