(Ne)Svetimas džiaugsmas :]

"O nebūna jums taip, kad kai išsipildo svajonė kitam, džiaugiatės taip, tarsi tai būtų atsitikę jums patiems? :]" - kątik to paklausiau savo feisbuko sienoj pati atsakiusi "Man būna :]" ir dabar laukiu atsakymų. Iš tikrųjų pasidarė įdomu kiek iš mūsų moka pasidžiaugt kito laime. Be užslėptų minčių. Be pavydo. Nuoširdžiai. Ir gal džiugina ne tiek tas faktas, kad kažkas nukeliauja į svajonių šalį, pagaliau išteka ar randa keturlapį dobilą (juk svajonių būna visokių), kiek to žmogaus spindinčios akys, drebantis balsas ir plati šypsena :) Žiūri į tokį ir žaviesi kokie gražūs tie laimingi žmonės, ir kartais net nepastebi kaip pats gauni gabalėlį to džiaugsmo pyrago :)

"Turbūt, kad tas žmogus labai perteikia į aplinką gerai savo emocijas, o Tu esi jautri turbūt... Čia taip manyčiau :)" - atsako man kursiokė, o aš galvoju kaip psichologija sugadina žmones... :) Ir nors kolega parašė visišką tiesą, aš vistiek neatsiimu prieš šitą sakinį mesto akmenuko į savo studijuojamos specialybės daržą. Kažkodėl vystosi toks geras kaip specialisto, bet blogas kaip šiaip žmogaus bruožas - visame kame ieškot priežasčių, taikyt teorijas, surast paaiškinimus. Na ar būtina visada gadint šituo akimirkos grožį bei žavesį ir pabandyt tiesiog šiaip nuoširdžiai pasidžiaugt kažkuo? :)

P.S.: Šiandien žiūrėdama į veidrodį mačiau gražų žmogų :) Ir jau antra diena jaučiuos kaip ant sparnų :) Šiaip :) Be priežasties :) Ir labai noriu tuo džiaugsmu, kurį jaučiu, dalintis :)

Perdegimas.

Mano liga, kuria sergu keletą pastarųjų dienų, yra išgydoma padidintu dėmesio kiekiu. Arba bent jau norėčiau, kad tuo būtų išgydoma. Taigi, vaistus išsirašiau, tačiau kaip juos įsigyti? Aš nuolatos bandau vaidint, kad viskas man labai gerai, o jeigu ir nelabai, bandau kažkaip maskuot viską savais būdais, nes aš iš tų žmonių, kurie mėgsta kartot "aš pats". Tai kaip dabar imt ir pasakyt visiems "ei, man tikrai labai blogai ir aš noriu išsikalbėt, išsiverkt ir pabūt liūdnai, bet ne vienai"? Kaip perlipt per šitą kvailą savo įsitikinimą, kad negaliu palūžt? Aš bijau atrodyt silpna. Bijau priimt kito pagalbą. Bijau būt kažkam našta. Bijau trukdyt kitų gyvenimus. Bet tikriausiai labiausiai bijau būt matomai nelaiminga. Man daug lengviau visiems šypsotis ir grįžus namo šlapint meškinus nei kam nors prisipažint, kad nevisada pakelti lūpų kampučiai reiškia, kad su manim viskas gerai.

Pasižiūriu į veidrodį ir matau didžiausią viso to kaltininkę. Ar aš nelaiminga? Ne, aš laiminga. Tiesiog ta mano laimė tokia šiek tiek su pauzėm. O ir aš pati neskubu paspausti "play" mygtuko laukdama, kol kas nors kitas tai padarys. Kaip ironiška: kiek kartų aš pati kitiems sakiau, kad reikia stengtis vyti lauk visus juodus debesis iš savo dangaus. O ką pati dabar darau? Vaida, Tu juokinga :) Taip įsijautei į laimingo žmogaus vaidmenį, kad pamiršai, jog kartais gali būt ir netaip gerai. Persistengei, todėl ir perdegei.

365 :]

365 dienas aš galiu rankomis apkabint savo džiaugsmą :)
365 dienas aš žinau savo laimės telefono numerį ir adresą :)
Per 365 dienas aš suradau tiek pat priežasčių mylėti savo žmogų :)

V ♥ A