Skauda.

Ir vėl atsivėrė mano taip ilgai ir sunkiai gydytos žaizdos. Nepavyko išlaikyt man to tikriausiai Dievo siųsto išbandymo ir milijonus šukelių sudužo tai, ką bandžiau suklijuot per tuos tris metus. Deja...

Iki šiandien maniau, kad esu stiprus žmogus, tačiau tikriausiai neturėjau teisės taip galvoti, kadangi nebuvau realiai atsidūrusi situacijoje, kurios nelaukiau, nors ir žinojau, kad nepavyks jos išvengti.

Visada namo išskubėjusi pirmiausiai, šįkart pasilikau vienu vakaru ilgiau negu mano kambariokės. Ne, vienatvės aš nebijau, kartais ji man net gi patinka, tačiau ne tuo atveju, kai prieš tai visą mano pasaulėlį apniaukia liūdni debesėliai. Ir šiandien, kai šalia manęs atsidūrė tie švelnūs dukros ir tėvo santykiai, kuriuose buvau tik stebėtoja, taip smarkiai supurtė viską manyje, jog pasilikusi viena lyg kokį seną gero kino filmą mintyse sukau visus atsiminimus, kurie po truputėlį blunka ir nyksta... Dieve, aš nenoriu netekt to.

Aš vėl noriu būt maža, vėl noriu laikydama savo ranką Tavo delne jaust pasaulio saugumą, nes dabar man labai skauda.