Rugpjūčio žvaigždės :)

Myliu rugpjūtį, nes jis man dovanoja žvaigždėtą dangų. Ir jeigu nebūčiau tokia bailė, tikrai eičiau naktimis į kažkurios buvusios vasaros atradimą - dainų slėnį, per visą naktį žiūrėčiau į dangų ir diktuočiau žvaigždėms savo norus. Tik kažin ar yra tiek danguj tų šviesulių, kiek mano sąraše troškimų... :) Ir visi jie skirtingi, ir dažniausiai pildosi. Kartais tikrai užtenka vien tik labai labai stipriai norėti :)

Švelnios rugpjūčio rankos kątik glostė mane žvaigždėmis, o dabar jau aš pati nedrąsiai liečiu savo vienatvę, kurią, kaip bebūtų keista, skauda daug mažiau. Jau tik kartais naktimis dar šlampa pagalvės nuo drėgnų akių. Pavėluota paauglystė ? Ne, veikiau ženklas, kad suaugau. Tik kažkodėl jausmai man vis dar artimesni nei patys faktai. Mane vis dar džiugina lietaus lašai ant delno, pirmosios snaigės, boružėlės. Vis dar išsiteplioju nosį ledais ir pati juokiuosi iš savęs. Ir raustu lygiai taip pat dažnai. Tie patys dalykai lyg ir toliau tęsiasi, tačiau kažkaip KITAIP, ir man dėl to neramu. Aš nenoriu prarast pati savęs, nes man žavi ta gražaus pasaulio pasaka tikinti mergaitė.

Praskleidus užuolaidą matau krentančią žvaigždę. Po to kitą, ir dar kitą, o aš mėtau savo svajones paskui jas... Tarsi lytų žvaigždėmis, o aš gaudyčiau jas, kad visi visi mano norai vieną dieną pasibelstų į mano duris ir pasakytų "išsipildžiau"... :)

Sparnai ir žirklės.

Žmonės skirtingi, ir nors gyvenimą piešiu visom akvarelės spalvom, taip jau atsitiko, kad žmones kartais matau juodai baltom akim (akys tampa nespalvotos, kai per širdį pradeda bėgiot liūdesio kareivėliai). Jie būna arba su sparnais, arba su žirklėmis. Gal taip ir tylėtų dangus jeigu kiekvienas iš jų eitų savo vieškeliu ir gyventų savo gyvenimus su panašiais į save arba vieniši. Tačiau keliai kertasi, ir taip būna, kad žirkliarankiai apkarpo sparnuotiesiems plunksnas. Jos vis krenta žemyn, sparnai nyksta, Tu užsimerki, atsirenki į žemę, ir... pabundi su žirklėm. Eisi dabar karpyt ir Tu.

Iš dangaus lauk visko: vieną minutę jis Tau siunčia linkėjimus nuo saulės, o kitą - jauti kaip jo ašaros krenta viena paskui kitą į žemę. Lygiai taip pat elgiasi ir žmonės. Kartais jie ir patys nepajunta, kaip pačių sukurtus širdies džiugesiukus jie ima ir paverčia širdies džiuvėseliais - tokiais sudegusiais, juodais ir nemaloniais.

Apkarpė mano sparnus. Ne, ne per dieną. Man nuolatos juos karpo, bet taip niekada ir nenukerpa visiškai, nes kuprinėj visada turiu atsarginius.

Skraidau su žirklėmis vietoj rankų. Kokia tikimybė, kad vieną dieną pati sau nusikirpsiu tuos sparnus ?

Parašytas per lietų :)

Kartais reikia išjungt viską, kad išgirstum kaip kvėpuoja gyvenimas. Išeit, pabėgt, užsimerkt, o tada tylomis griūt į vasara ir svajonėmis kvepiantį šieną ir pro daržinės stogo skylę mainytis su dangumi stebuklingais minčių siūlais :) Norėčiau savaisias apraizgyt visą žemės rutulį, tarsi žalią eglutę spalvotomis girliandomis. Ir tada būtų Kalėdos. Ne šiaip kokios, o tikrai kalėdiškos Kalėdos su daug besišypsančių širdžių ir švytinčių veidų :)

Aš užsimerkiu - ir nebelyja (net ir iš tų tamsių tamsių debesėlių). Bent minutei, bent dviems. Ir taip gera tikėt pasakom ir stebuklais, neturint nei mažulytės abejonės, kad taip niekada nebus :)

Mažų džiaugsmų žmogeliukai supranta kaip jaučiasi boružių princesė, kai ją aplanko džiugesiukai per lietų :)

Su saule lijo. Natomis, saldainiais ir pienėm. O aš šypsojausi... :)

Šypsausi ir dabar :)

20 :)

Pratinuosi prie minties, kad į klausimą „kiek Tau“ jau reikia atsakinėti „visi 20“.

O žinot, ne taip ir baisu sulaukt 20-to gimtadienio, nes supranti, kad iš esmės tas skaičius neatima iš Tavęs Tavo ankstesnių svajonių, Tavo jausmų, Tavo laimės, Tau artimų žmonių :) O ir rytai lygiai tokie pat gražūs, lygiai taip pat šypsosi dangus, ir boružės lygiai taip pat raudonos... :)) Tik Tu pats šiek tiek paaugi - gal ne ūgiu, bet siekiais ir norais - tikrai :)

Milijonas ačiū Jums, kad padedat man augti :)