Rugpjūčio žvaigždės :)

Myliu rugpjūtį, nes jis man dovanoja žvaigždėtą dangų. Ir jeigu nebūčiau tokia bailė, tikrai eičiau naktimis į kažkurios buvusios vasaros atradimą - dainų slėnį, per visą naktį žiūrėčiau į dangų ir diktuočiau žvaigždėms savo norus. Tik kažin ar yra tiek danguj tų šviesulių, kiek mano sąraše troškimų... :) Ir visi jie skirtingi, ir dažniausiai pildosi. Kartais tikrai užtenka vien tik labai labai stipriai norėti :)

Švelnios rugpjūčio rankos kątik glostė mane žvaigždėmis, o dabar jau aš pati nedrąsiai liečiu savo vienatvę, kurią, kaip bebūtų keista, skauda daug mažiau. Jau tik kartais naktimis dar šlampa pagalvės nuo drėgnų akių. Pavėluota paauglystė ? Ne, veikiau ženklas, kad suaugau. Tik kažkodėl jausmai man vis dar artimesni nei patys faktai. Mane vis dar džiugina lietaus lašai ant delno, pirmosios snaigės, boružėlės. Vis dar išsiteplioju nosį ledais ir pati juokiuosi iš savęs. Ir raustu lygiai taip pat dažnai. Tie patys dalykai lyg ir toliau tęsiasi, tačiau kažkaip KITAIP, ir man dėl to neramu. Aš nenoriu prarast pati savęs, nes man žavi ta gražaus pasaulio pasaka tikinti mergaitė.

Praskleidus užuolaidą matau krentančią žvaigždę. Po to kitą, ir dar kitą, o aš mėtau savo svajones paskui jas... Tarsi lytų žvaigždėmis, o aš gaudyčiau jas, kad visi visi mano norai vieną dieną pasibelstų į mano duris ir pasakytų "išsipildžiau"... :)