Tas pats ruduo nevienodai atrodo iš skirtingų pusių skirtingomis akimis žiūrint. Negaliu nesidžiaugt švytinčiais veidais tų, kurie džiūgauja gražiausiom spalvom nusimarginusiais lapais, vakarų jaukumu ar iš spintų ištrauktais šiltesniais spalvotais megztiniais, nes pernai rudenį ir aš buvau laiminga. Tiek dienų ir naktų aš vis ieškojau savęs, kol pagaliau radau ir net gi susidraugavau tam, kad po metų vėl atsidurčiau tam pačiam taške. Ir vėl viskas nuo nulio, tik dabar bent žinau kuria kryptim geriausia eiti. Ir eisiu, nes nepamiršau, kad tikiu debesėlio šviesa :)
Įsileidžiu lietų į rudenį, o širdis ir toliau pavasario bijo. Ne, tai ne rudeninė depresija. Tiesiog kai man liūdna, šaukštais kabinu sutirštintą pieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą