Kovą rašiau daug, bet kokius tris ketvirtadalius įrašų palikau juodraščiuose. Taip aš
mokausi šokt lietuje. Noriu
dalint šypsenas, o ne
snigt į vasaras. Juo labiau, kad gana dažnai sulaukiu komplimentų ir prisipažinimų, kad savo įrašais
šildau kitų širdis. Ir taip gera, kai žinau tai. Todėl pasižadėjau sau stengtis kuo
mažiau lyti :)
Šiandien būsiu šiek tiek išsibarsčius, bet kitaip man nesigauna :) Noriu pasidalint pastarųjų savaičių mintimis - gražiomis, geromis, gal kartais truputį liūdnomis ar net nevisiškai pavasariškomis, bet... Tiesiog noriu išsikalbėt, kas pastaruoju metu man nesigauna dėl nuolatinio bėgimo.
Visų pirma, noriu pasidžiaugt, kad pažįstu
laimingų žmonių. Bet
tikrai laimingų. Tokių, kurių akyse gali matyt
ugneles, o veiduose - nesuvaidintas vos slepiamas
šypsenas. Jie patys tarsi
švyti. Ir man taip gera prisiliest prie tokių
stebuklų. Nežinau, ar galima sakyt, kad ta
laime įmanoma
apsikrėst, bet man rodos būtent taip man ir nutinka. Malonu ne tik pačiai
dalint šypsenas, bet ir gaut atgal.
Šilta, širdy labai šilta :)
Nors prieš porą savaičių ir tai nelabai šildė. Nežinau kas per
debesėliai kybojo prieš mano galvos, bet labai daug galvojau apie
mirtį. Svarstydavau kas turėtų atsitikt, kad pakelčiau ranką prieš savo pačios
gyvybę ir... Niekaip nesugebėjau rast
priežasties, kuri priverstų taip pasielgt. Tikriausiai daug kas išsigąstų, jeigu žinotų, kad kartais pagalvoju apie tai. Aš ir pati save keikiu už tokias
mintis, bet tame nėra nieko blogo. Tiesiog tai būna eilinis kartas, kada
pamatuoju savo norą gyvent.
Gyvenimą aš myliu per daug, kad pati išeičiau, ir galbūt nelabai vykusiai pasakysiu, bet
nesu aš tokia silpna kaip atrodau ir taip
lengvai manęs niekas neišmes iš čia. Per daug dar liko
neišsipildžiusių svajonių ir
planų ateičiai, kurių bandau siekti su kiekviena diena... :)
...ir kurių išsipildymo dieną manęs neapkabins ir nepasveikins
tėtis. Visiškai atsitiktinai šiandien radau
klipą, kuris ir vėl sukėlė mintis apie
Jį. Žinau, kad per daug ir per dažnai apie tai galvoju, bet šitoj vietoj nemoku su savim kovot. Tiesiog tie, kurie
nėra to patyrę, nesupras. Net ir stengtis pabandyt įsivaizduot ką jaučiu neverta, nes
skaudėt visada suspės. Vietoj to geriau
skubėkit savo tėčiui parodyt, kad
mylit jį, ir kad jis - vienas iš pačių
brangiausių vyrų jūsų gyvenime :)
Dabar iš
trijų man pačių svarbiausių vyriškių teturiu du. Vieną šiandien sveikinau su 77-uoju gimtadieniu, o kitą - su lygiai
puse metų mūsų draugystės.
Draugystės, apie kurią žino nevisi.
Draugystės, kurios man reikia pačiai, o ne tam, kad puikuočiausi prieš kitus.
Draugystės, kurios dėka esu
labai laiminga.
Draugystės, dėl kurios galėčiau
daug ką padaryt. Ir jeigu prieš metus man dar nieko nereikėjo, dabar savo gyvenimą be
Jo sunkiai įsivaizduoju. Žmonės dažnai ieško
laimės, o
manoji pati susirado mane. Ir kaip nesidžiaugt, kai supranti, kad rankos to, kurios laiko mane apglėbusios, yra
tas žmogus, su kuriuo norėtum dalintis viskuo savo likusį gyvenimą ? :)
Dabar aš
labai laiminga.
Laiminga kaip pavasaris. Neleisk, kad tai baigtųsi :)