Dar kartą apie... Jį :)

Ryte pažadino bėgiojantis palangėmis lietus. Lyja ir vėl. Pasižiūriu pro ašarotą stiklą į gatvę ir pagalvoju, kaip jauku šiapus lango: ant stalo garuoja arbatos puodelis, tyliai groja mėgstama daina, o aš pati tam tokiam labai savam ir mielam rytiniam bardakėly žadinu lengvai sujauktoje lovoje miegantį meškiuką, su kuriuo tiek daug naktų dalinamės ta pačia lova. Jeigu prieš porą metų man būtų kas nors pasakęs, kad sunkiai užmigsiu naktimis ko nors neapkabinus, tikriausiai būčiau tik pasijuokus iš tokios minties. Laikas nugalėjo mane ir visus "aš niekada taip nedarysiu" pavertė tokiais dalykais, be kurių būtų sunku gyvent. Pasikeičiau, ir dabar į daugelį dalykų žiūriu kitaip. Ir nors dar kartais su kambarioke pažaidžiam karą iš popieriaus gniūžčių, jaučiu, kad su kiekviena diena augu vis labiau labiau. Nes turiu dėl ko augt :)

Jeigu taip būtų nutikę kam nors kitam, o ne man pačiai, tikriausiai būtų sunkoka patikėt kokį didelį pėdsaką per gana trumpą laiką Tavo gyvenime gali palikt kitas žmogus. Niekada negalvojau, kad norėsiu šitaip arti prie savęs prisileist svetimą žmogų, ir kad taip greit jis taps vienu iš pačių brangiausių, dėl kurio galėčiau daryt pačius netikėčiausius ar kvailiausius dalykus, nesukdama galvos ką kiti pasakys ar pagalvos. Labai bijodavau prisirišt prie kitų žmonių, nes jiems išėjus per daug skaudėtų, tačiau šįkart surizikavau ir dabar esu laimingesnė nei bet kada prieš tai gyvenime. Gera nubust su mintim, kad galbūt ne už kalnų rytai, kada atmerkus akis pirmiausiai pamatysiu Jo šypseną; gera išvyst Jo vardą telefono ekrane; gera žiūrėt į Jį miegantį ir grožėtis gražiausiomis pasaulyje blakstienomis. Gera mylėti, kad ir netobulą, bet savo žmogų. Ir jeigu grįžtant prie praeito įrašo, tai meilė - pats geriausias skėtis, saugantis nuo lietaus iš nuosavų piktų debesų. Turiu patį gražiausią :)

Apie skėčius :)

Nesugalvojau jokio kito rimtesnio preteksto išeitį į lietų, todėl išnešiau apytuštį maišelį šiukšlių. Kelias neilgas - 7 automobiliai ir konteineris jau "valgo" tai, kas man jau nebereikalinga. O aš šypsausi ir eidama atgal namo žiūriu kaip kiti žmonės pasitinka lietų: vieni ėjimą pakeičia bėgimu, kiti - susiraukia ir galvoja, kad keiksmų lavina padės nesušlapti, dar kiti bando slapstytis po šalikais, striukių gobtuvais ar rankinėmis. Man turbūt pati žavingiausia apsauga nuo dangaus ašarų yra skėčiai, todėl užrakinus duris grįžtu į savo kambarėlį, atsidarau langą ir iš viršaus stebiu kaip juda rutuliukai. Dideli, maži, šviesūs, tamsūs, vienspalviai, spalvoti, raštuoti, dryžuoti, su taškeliais, su ausytėm... Ir po kiekvienu iš jų slepiasi unikali gyvenimo istorija. Štai vyras besidengiantis dideliu juodu skėčiu ir kitoj gatvės pusėj per balas bėganti pradinukė nešina mažučiu spalvotais burbulais išmargintu skėčiu. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai skirtingi žmonės, mažai, o gal išvis neturintys nieko bendra. Tačiau lietui lyjant viskas pasikeičia ir atsiranda dalykas vienijantis net ir pačius skirtingiausius - skėtis. Nesvarbu, kad nevienodas. Svarbu, kad tas pats dalykas, nors ir išreikštas savaip. Argi ne taip vyksta kasdien, kai susidurdami su tuo pačiu reiškiniu ar pakliuvę į tą pačią situaciją milijonai žmonių elgiasi ir žiūri į tai skirtingai ? Ir dažniausiai nuo to elgesio ir požiūrio priklauso kuo viskas baigsis. Paklausit ar nuo skėčio spalvos ir dydžio priklauso lietaus trukmė ir smarkumas? :) Ne. Net jeigu ir turi besišypsantį dangui skėtį, debesys verks lygiai taip pat kaip ir tam, kurio ranka įsikibus į niūresnių spalvų apsaugą nuo šlapumos. Skirtumas bus, bet kitoks: jausiesi bent šiek tiek laimingesniu ir daugiau šypsosiesi iš po nuotaikingo skėčio. Ir tikrai nebūtina šluot parduotuvių lentynų beieškant pačio geltoniausio skėčio, nes vien jis nepadės palikt niūrių dienų. Visų pirma savyje turi nešiotis nuolat išskleistą gelbėtoją nuo lietaus iš Tavo nuosavų piktų debesų. O tada jau ir apčiuopiamu skėčiu gali rodyt pasauliui, kad net ir pilant kaip iš kibiro gali šypsotis :)

Šituo įrašu nenoriu pasakyt, kad bet kokia kaina turi stengtis būt laimingu (nors anksčiau būtent taip ir galvojau). Tiesiog reikia būt savim ir priimt save visokį. Ir dar rinktis tokį skėtį, kokio tą akimirką norisi labiausiai. Arba kuris yra arčiausiai. Manau pats laikas man būtų pasiimt savo naują mėlyną draugą su melsvais ir baltais burbuliukais ir eit pasidžiaugt lietumi :)

Debesų sklypai danguje.

Ant mano blakstienų supasi ramuma ilgesingomis akimis pro užuolaidos kampą žvelgdama į kol kas vis dar tylintį dangų ir skaičiuodama kvadratinius žiburiukus naktiniuose languose. Išsijungia virdulys ir po kelių minučių rankoje laikydama puodelį arbatos susidraugauju su kambariu, kuriame dvi lemputės nustojo šypsotis. Atidarau langą iki pat galo, pastatau ant palangės indelį, sklidiną šilumos ir stebiu kaip garai iš jo keliauja pasitikti lietaus.

Dvidešimt viena minutė ir puodely pasilieka lygiai tokia pati tuštuma kaip ir many, kurios niekaip nepavyko užpildyt žemuogėm kvepiančiu šiltu gėrimu. Nebesinori šviest, nes kuo labiau stengiuosi kažkuo būt, tuo labiau nesigauna. Tiesiog labai sunku sėdėt purvinoj realybėj, žiūrėt į šviesų dangų ir žinot, kad ne Tau jis priklauso. Tikriausiai pati didžiausia mano problema yra ta, kad aš nenori būti aš. Aš nori būti laiminga. Ir aš jau pavargo. Viskas, ko dabar labiausiai man reikia - tai geras spyris į užpakalį, nes šitoks savęs gailėjimasis nėra geriausias būdas įsigyti tą nuosavą gabalėlį debesų sklypo danguje.

Šiandien tikriausiai žengiau pirmą žingsnį link savo išsvajoto dangaus, nes atsimerkiau ir pripažinau kas many nėra gerai. Nežinau kas bus toliau, bet žinau kas man gali padėt priartėt prie debesų, kuriuos vieną dieną glostysiu ne tik akimis, bet ir rankom :)