Rudeniu sergu

Kol Sunrise Avenue guodžia mane dainuodami "hey, little fighter, soon it will be brighter", tarp šaltų mano delnų atšąla arbata. Ir ne tik ji. Man ir vėl nepasisekė su rudeniu - gal ir yra koks gramatinis skirtumas tarp "Tu mane nuvylei" ir "aš Tavim nusivyliau",bet jausmas vistiek lygiai toks pats skaudžiai lietingas. Žinoma, galėčiau savo langą apsiklijuot gerų orų prognozėmis iškirptomis iš laikraščių, bet ar nuo to lauke pasidarytų šviesiau? Kažin. Negaliu sau taip meluot, nes ir taip to dalyko trumpomis kojomis mano gyvenime per daug. Aš naivi - man žada, o aš tikiu, nors žinau, kad tikriausiai tai ir teliks žodžiais. Patirtis išmokė, kad kartais būti aklai paprasčiau. Be to tomis gražiomis pasakomis norisi tikėti. Dar norisi ir šilumos. Bet ne tos, už kurią kiekvieną mėnesį ateina sąskaitos. Man pakaktų gero žodžio ar tiesiog šypsenos. Kaip skauda, kad tarp manęs ir tų, apie kurių apkabinimą svajoju, atstumas žemėlapyje yra žymiai didesnis nei jausmuose. Galbūt todėl aš kiekvieną vakarą prieš miegą apkabinu megztinį, o paskui pakabinu jį  šalia savo praėjusios savaitės pirkinio. Tačiau kas iš to, kad spintoj kabo nauja suknelė, jeigu širdyje  reikia nešiotis padėvėtą liūdesį? Kas iš to, kad bėgioti stengiesi ne tik rytais, bet ir nuo savo problemų? Kas iš to, kad tvarkai savo kambarį, jeigu jo vidury ant kėdės vistiek sėdės tas pats netvarkingas gyvenimas?

Dieve, koks liūdnas aš žmogus. Nurengtas tarsi medžiai lapkritį.

* * *

P.S.: nuo ilgesio nepadeda nei melisų arbata, nei miegas, nei fastum gelis.