išvažiuoju

Lygiai trys naktys. Dabar jau tik tiek mus su kambarėliu taikos prospekte tesieja. Bandau sugalvot kaip reikės sutalpint 2,5 metų į savo Megę ir stebiu kaip toje erdvėje, kurioje gyvenau, telieka geltonos užuolaidos, žalias kilimas ir pažadai sau bei kitiems, kurių taip ir neišpildžiau. Aš neįsivaizduoju kaip atrodys sienos mano naujajam kambary, bet žinau į kokios spalvos akis žiūrėsiu rytais ir šitos minties man kol kas  pakanka atlaikyti visiems mažesniems ar didesniems virpesiams, kurie dabar purto mano įprastas ir stabilias dienas. Naujas puodelis ir galimybė iš savo gyvenamosios vietos "laikinoji sostinė" išbraukti pirmąjį žodį - apie tai kalbėjo vieną vakarą virtuvėje mano kambariokė, bet viską susirinkau aš, tačiau to, matyt man nepakako, ir kad pasijusčiau lengvesne atsisakiau vieno telefono numerio, padovanojau kitai mergaitei savo samaninį paltuką ir buvau nusprendusi, kad penktojo pavasario čia jau nebus, bet paskui supratau, kad aš per dažnai naktimis nusisuku į sieną ir jaučiu kažką.  Jaučiu ir dabar, tik nežinau kas tai, nes kartais norisi bėgt, kartais verkt, kartais šaukt, o kartais tai ima ir pradingsta su atviruku, atsiųstu geltoname voke vien dėl to, kad labai mėgstu pienes ir saulėgrąžas. Sunku man dabar, bet žinau, kad tai laikina. Lygiai taip pat laikina, kaip tos trys man likusios naktys taikos prospekte.

* * *

P.S.: praėjusią savaitę kartu su vienu atviruku iš Vokietijos gavau ir trijų berniukų nuotrauką: jų mama su manim pasidalino savo didžiausiu džiaugsmu – sūnumis (keturmečiu ir naujagimiais dvynukais). Tai buvo daug gražiau už bet kokį atviruką (net ir su boružėmis), kokį esu tik gavusi per savo dar trumputę postcrossingo istoriją.