Miestas pilnas pavasario - spintoje su žieminiais batais pasilieka ir sunkūs žingsniai, girgždančio sniego po kojomis garsą keičia miesto šurmulys ir iš kavinių garsiau skambanti muzika, o daugiaaukščių namų palangės pražysta tulpėmis. Ekranai troleibusuose dar gąsdina galimu sniegu, bet mergaitė nebebijo, nes žino, kad niekas negali iš jos atimt to, ką jaučia. O viduje jos tikras pavasaris - ir spalvoti žiedai, ir mėlynas dangus, ir krykštaujantys vaikai kieme, ir liūdnas lietus, ir pikti žaibai. Nebūna juk taip, kad viskas gerai. Bet nebūna, kad ir viskas blogai. Galbūt dėl to mergaitei ėmė labiau ir patikti geltonos ir rudos spalvų derinys nei visa ko skirstymas į juodą ir baltą (pamoką išmoko). Galbūt dėl to ji ir vėl panoro sugrįžti čia ir pasakoti kuo gyvena. Arba tiesiog patikėjo pavasariu ir nauja pradžia. Kad ir kaip iš tikrųjų ten bebūtų (mergaitė kol kas pati sau tiksliai įvardyti to negali), ji grįžta čia su džiaugsmu ir plačia šypsena. Kol kas čia nelyja :)
.jpg)
* * *
p.s.: mergaitė laaabai daug savęs rado abiejose filmo "Rabbit without Ears" dalyse :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą