pirmadienis, birželio 21, 2010

Liūdnos saulės ir džiaugsmingos pilkumos :]

Užverčiu akis į ašarojantį dangų. Ne, jokių audros debesų. Tik tas slegiantis vientisas pilkumas.

Darykim išvadas, mielieji. Jau net dangus dėl mūsų nesistengia. Ir net neturėtų, jeigu net patys dėl savęs nieko nedarom.

Atsiprašau - darom. Mes puikiai sugebam keiksnot ir kaltint visus ir viską aplinkui. Dar mes mokam užuot gyvenę savo gyvenimus nuolat kištis į svetimus ir kartais net griaudami juos iš pavydo.

Esam išmokę ir priverst kitus gailėtis mūsų. Šita priežastis tikriausiai buvo pati pagrindinė, kurios dėka šitas įrašas bus parašytas. Nustebino tai, kad tikrai nepameluosiu pasakiusi, jog koks ketvirtadalis mano skype'o kontaktų "puošiasi" niūriomis mintimis. Ir taip iš dienos į dieną. Vėl gi nepameluosiu pasakiusi, kad kai kuriems iš jų tie "blogiau negu blogai", "neturiu dėl ko gyventi", "pavargau nuo gyvenimo" (tikri pavyzdžiai !) ir panašūs išsireiškimai tampa gyvenimo būdu. Ir aš žinau, kad kai kurie iš tų žmonių tikisi, kad kažkas kitas ateis ir išspręs visas jų problemas, arba galų gale tos bėdos ims ir išsispręs savaime.

Kaip būsima psichologė (jau pradėjau nekęst šitų žodžių) vis sulaukiu to tokio signalo "padėk man !". Bet šitoj vietoj ir aš įjungiu savo principus : kaip, žmogau, aš Tau galiu padėti, jeigu Tu net nesistengi padėt pats sau ?

Galbūt kartais net ir nėra taip blogai kaip kad patys sau piešiamės. Galbūt tai tiesiog pastangos gaut dėmesio. Bet ar toks dėmesys tikrai Tave glosto ? Ar nebūtų mieliau tą dėmesį gaut kitais būdais ? Galiausiai pats laikas būtų nusileist iš to aukšto aukšto bokšto savo pilies bokšto. Juk sunku kitiems į jį kopti, juolab kai viršuj kaupiasi tie tamsūs debesys. O jie gąsdina. Taip ir netenki visų galimų džiaugsmelių, ateina vienatvė, o tie debesys virš Tavęs dar labiau patamsėja.

Net jei šiandien ir nesinori skraidyt - atmink tas akimirkas, kada visa širdim to troškai. Sakai taip niekada nebuvo ? Tada tik pats patvirtini, kad dėl tų per ne lyg ilgai užsitęsusių periodų esi pats kaltas. Kodėl ? Todėl, kad leidi dulkėti gražiems prisiminiams.

Todėl gyvenkim paprasčiau. Gyvenkim džiaugsmingiau. Gyvenkim PATYS.

Net ir tas pilkas dangus už Tavo lango gali būt gražus jeigu tik panorėsi... (;

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą