Apie abejones

"Abejonė - būsena tarp tikėjimo ir netikėjimo, apima neapibrėžtumą arba nepasitikėjimą, faktų, motyvų ar sprendimo užtikrintumo trūkumą. Dėl abejonės atmetami arba atidedami tam tikri veiksmai, kurie manoma, gali būti klaidingi ar sukelti nepageidaujamas rezultatus. Abejonė taip pat gali būti apibrėžta, kaip neapsisprendimas tarp dviejų ar daugiau pasirinkimų, kuris iš jų geriausias." - taip man atsakė google'ė, kai jos paklausiau kodėl kartais man taip sunku užmigti ir kodėl mano pavasarį užklojo sniegas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Nors nesudariau jokios mano galvelės nuomos sutarties su tomis galbūt kiek keistokomis ir sunkiomis mintimis, jos vistiek čia įsikūrė, ir dabar tarsi maži pilki žmogeliukai bando viską many sujaukti. 1:0 - kol kas jų naudai.

O viskas prasidėjo nuo to, kai pastebėjau, kad ūgiu susilyginau su savo tikslais. Bet čia ne tas atvejis, kai žmogus užlipa į savo kalno viršūnę. Mano situacija kiek liūdnesnė: aš augu, o mano tikslai mažėja. Pavyzdžiui, kokioj devintoj klasėj svajojau tapti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gerai vertinama psichologe ir pasaulio gelbėtoja. Gal ir naivoka, bet tada aš tuo tikėjau ir nugalėjusi visus man kelią bandančius užkirsti slibinus (pačio baisiausiojo vardas buvo matematikos valstybinis egzaminas) bent vienu žingsneliu priartėjau arčiau savojo tikslo - įstojau ten, kur rodos ir turėjau atsirasti. Kai pirmam kurse paragavau ir išsiaiškinau kokio gi skonio iš tikrųjų yra ta psichologija, pagalvojau, kad galbūt man užteks geros psichologės vardo tik savo šalies mastu. Vėliau sekė ta stadija, kai man atrodė, kad gal man net nereikia padaryt kažkokios didelės karjeros ir pakaktų vien galimybės padaryt kažkam kažką gero, o vat štai šiandien aš jau net nežinau ar išvis norėčiau dirbti pagal tą specialybę, kuri bus įrašyta mano bakalauro diplome. Maža to, vis dažniau pagaunu save svarstant apie magistro studijas, bet ne klinikinėj psichologijoj, o kažkur kitur. Kur nors, kur būtų kuo mažiau mano ašarų ir sunkių svoriu minčių. 

Kai pabandžiau su kuo nors pasidalint savo tokiomis dvejonėmis, išgirdau "kokia nesąmonę čia sugalvojai?", "netikiu, kad BŪTENT Tu man taip sakai", "o tai kam čia tada stojai?", "tikiuosi Tau tai greit praeis" ir pan. Ir kaip man dabar visiems paaiškinti kaip sunku, o kartais net gi ir nepakeliama, suprasti daugiau negu reikia; automatiškai visur ir viskam ieškoti paaiškinimų ir priežasčių; bandyti skaityti tarp eilučių; žinoti daug, bet nemokėti to taikyti savo gyvenime; bandyti laikyti dangų; suvokti tai, kas vyksta ir kur link tai nuves; tikėtis gilių santykių ir jų negauti. Kartais geriau nežinot nieko ir plaukti pasroviui negalvojant per daug giliai. Kai lieti tik paviršių, mažiau skauda tiek Tau, tiek kitam. Niekas man anksčiau to nesakė, o dabar, kai pati savo kailiu tai pajutau, supratau, kad kartais galima apsinuodyti net savo svajonėm.

"Nesugriaukit manęs" - prašau dabartinių savo galvelės nuomininkų žiūrėdama kaip byra tinkas nuo mano kruopščiai daug daug metų statytos tvirtovės. Nors... galbūt griūties man dabar labiausiai ir reikia. Tam, kad galėčiau pastatyt kažką naujo. Bet ar nesisapnuos naktimis ilgesys tam, kas buvo ir galėtų būti? Sapnuosis. Bent jau dėl šito nekamuoja abejonės. Kaip norėčiau, kad googl'ė galėtų atsakyti ką man daryti toliau.

* * *

P.S.: vienas žmogus yra prisipažinęs, kad viena iš priežasčių kodėl jis žavisi manimi, yra ta, kad planuoju būti psichologe. Atleisk, jei to nebus.