Stiklainis geltonų minčių :]

Panašu, kad viskas grįžo į senas vėžias: iš grojaraščio savo raudonajame telefone, kurio ekranu, dabar bėginėja padarėliai, kurie padeda žmonėms mane įsiminti („taip, pamenu Tave. Tu ta, kuriai boružės patinka :]“) ištryniau lauk liūdesį; širdy prisisodinau besišypsančių pienių; rytus pradedu anksčiau už savo žadintuvą, o vakarais gėlių pieva, kuria užsikloju, man padainuoja lopšinę apie tūkstančius gerų dalykų. Rodos nuo to laiko, kai paskutinį kartą jaučiausi taip geltonai pasikeitė tik tai, jog žolė dabar žalesnė. Na, ir gal darbų padaugėjo: universiteto intranete mano pašto dėžutėj padaugėjo laiškų, kurie pasirašinėjami vardu „Viktorija“, kas reiškia, kad po truputį juda mano kursinio (na gerai, kol kas dar tik jo plano) reikalai, o ant stalo krašto savo eilės laukia spalvotas popierius ir žirklės, kuomet sėsiu gamint penkiasdešimties žiedelių su palinkėjimais mamytei gražaus gimtadienio proga (kažkas nesumelavo sakydamas, kad pačios gražiausios idėjos ateina nuoširdžiai galvojant apie žmogų, kurį nori nudžiugint). Ir nors žinau kiek beprotiškai daug darbų turiu nuveikt per labai trumpą laiko tarpą, aš nesijaučiu taip, kaip šiandien popiet atrodė Kaunas. Priešingai – man atrodo, kad mano viduje dega daug daug spalvotų lempučių, kurios primena... Kalėdas :]

Yra kaltų dėl to. Visų pirma, tai mergaitė, kurios vardą savo telefono ekrane pamačiau vėlyvą penktadienio vakarą. Kalbėjom daug ir apie viską: apie savo lietingas būsenas, apie dovaną mamai, apie senus pažįstamus, apie tai, kaip pasiilgom viena kitos ir kaip laukiam birželio 17 dienos. Po to, kai atsisveikinom, aš įsitaisius sename fotelyje išgėriau didelį puodelį arbatos ir ėmiau galvot kuo dar galėčiau pasidžiaugt. Ir tada prisiminiau kitą mergaitę, kuri kartais savo žodžiais duoda man daugiau, negu kad pati Ji įsivaizduoja, ir dėl kurios, pasirodo, niekada neklydau. Bet ir tai dar ne viskas. Kai ko nors pritrūksta, yra trys išeitys tam spręsti: išeiti ieškoti kitur, atsisakyti savo norų arba kantriai laukti. Būtent paskutiniu keliu aš ir pabandžiau eit: dar kartą, tik jau stipriau, pasibeldžiau į vienas duris, ir... jos atsidarė :] Gal ne taip plačiai, kaip kad man norėjosi, bet tas šviesos tarpelis man leido ir vėl patikėt šviesesniu rytojum, kurį dabar kaip tik ir gyvenu. Galbūt mano problema ir yra tame, kad aš per daug noriu, kad žmonės elgtųsi taip, kaip norisi man. Juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad jame nėra scenarijų ir gyveni taip, kaip sugebi pats, o ne taip, kaip kad reikalauja kažkas kitas. Priimt žmones tokius, kokie jie yra – dar vienas punktas mano sąraše, ką turiu tobulint.

Dabar manyje saulėtų minčių tiek, kiek žvaigždžių švyti naktiniame rugpjūčio danguje. Skirtumas tik tas, kad jos niekur nekrenta. Buvau pamiršus, kad gatvė, kurioje gyvenu, tokia graži :]

* * *

P.S.: pastebėjimas ne į temą: mano kurse mokosi trys Vaidos ir dvi Neringos. Ir nežinau ar čia tik šiaip sutapimas, ar kažkas daugiau, bet taip jau gaunasi, kad abi Neringos turi po Vaidą. Ir aš negaliu nesišypsot, kai matau jas kartu, nes tų vardų junginys man visada primena mano Neringą :]