Pilnos saujos džiaugsmo :]

Aš visada pametu pirštines. Galbūt būtent dėl šitos priežasties pernai dar lapkričio vidury kambariokė mano rankytėms padovanojo tokią išankstinę kalėdinę dovaną. Bet ir tas negelbėjo - pavasarį viena iš jų apsisprendė pasilikt kažkur Vilniuj. Šiandien šita man jau įprasta istorija ir vėl eilinį kartą būtų pasikartojusi jei ne balsas iš už nugaros - "mergaite, palikai pirštinę". Dar spėjau nusišypsot ir padėkot tai geradarei, kuriai, norisi tikėt, kad tikrai rūpėjo, kad kažkieno dešimt pirštukų labai nuliūs praradę namus, ir dar nepradėjus pypsėt signalui troleibuse išbėgau laukan. Tiesa, ne ten, kur man reikėjo, o dviemis stotelėmis anksčiau, kad galėčiau pasisveikint ir artimiau pabendraut su dar naktį iškritusiais baltais džiaugsmeliais. Ėjau laisve užsimiršusi, kad mano galutinis kelionės tikslas yra pirmasis sesijos egzaminas, ir džiaugiausi tiesiog tuo, kad man sninga į veidą. Kaip paradoksalu, kad šalti dalykai gali taip sušildyt. Ir galbūt viskas būtų kitaip, bet... Aš įsimylėjus. Myliu savo A. Myliu savo šeimą. Myliu geltoną spalvą. Myliu žiemą. Myliu miegot su kojinėm. Myliu dalyką, kurį studijuoju. Myliu savo gyvenimą. Myliu pačią meilę. Mylima esu ir aš. Ir nors tas jausmas vadinamas tuo pačiu žodžiu, jis kiekviename žmoguje atrodo vis kitaip. Pavyzdžiui, mano mama parodo, kad mane myli kaskart primegzdama boružes prie pačios numegztų šiltų kojinių, o sesė, visą vasarą man gaminusi pietus į darbą, irgi taip pasako, kad mane myli. Dar aš jaučiuosi mylima, kai mano gražiausiosios blakstienėlės tyliai atsigula šalia ir apkabina mane jau miegančią. Arba kai viena draugė dar nuo vaikystės laikų nušviečia konspektais nuklotą vakarą skaipu atsiųsdama širdelę kutenančių nuotraukų, o kita palinki sėkmės sesijoje. Džiaugsmo terapeutai - tiksliau vargu ar pavyks pavadinti tuos, kuriuos turiu galbūt toliau kilometrų prasme, bet labai arti viduje. Tik galbūt kartais aš būnu per stipriai užsimerkus. Bet dabar ne laikas kalbėt apie tai ir žadint tamsių debesėlių - jie pavargo ir žada miegot žiemos miegu.

Šaltas lapkritis virto džiaugsmu, taip kaip pelenė virsta princese užmovus stebuklingą batelį. Šįkart tas batelis buvo baltos mažos balerinos besileidžiančios iš dangaus. Lietus pakeistas sniegu, o širdyje ir vėl žydi pienės :]

* * *

P.S.: kaip gera ir vėl pradėt rašyt optimizmo dienoraštį. Tik šįkart ne tam, kad jaukuma sugrįžtų namo. Šįkart tam, kad turiu tiek džiaugsmo savyje, kad jau nebežinau kur jį visą padėt :]