Mylu mylu, mudi mudi ir žiemos nėra :)

Staiga įpuolus dviženklė minusinė temperatūra pavertė mini čiuožyklėlėmis lietų ir pademonstravo šiltų paltų, kepurių, pirštinių ir kito gėrio kolekciją. Perfrazuojant į kraują įaugusios reklamos sakinį - įvaizdis dar ne viskas, šaltis yra viskas. Ir kai stovint prie veidrodžio reikia rinktis tarp šąlančių ausyčių ir neitin žaviai susivėlusių plaukų, aš visgi pasirenku kepurę. O ir sesės paliktom kumštinėm pirštinėm neleidžiu liūdėti laukdama mažojo Kalėdų stebukliuko - didelio ir šilto mamytės megzto šaliko su boružėm, kad derėtų prie tų nuostabių vilnonių kojinių, kurios dabar šildo kojų pirščiukus :)

Poryt gruodis atsiveda žiemą. O ji, kaip šneka žmonės, bus šalta ir ilga, todėl stengiuosi jau dabar vakarus "užpilt" karšta arbata, kakava arba virintu pienu su medum, o kelius iki sapnų žingsniuot su pilna širdim jausmų Jam. Ir tokia maža maža mergaite jaučiuos, kad ir vėl prireikė į lovą šalia savęs pasiguldyt meškiuką, kad būtų ką prieš miegą apkabint ir tyliai tyliai kartot Jo vardą. Taip tyliai, kad niekas negalėtų atimt iš manęs mano stebuklo :)

Tikriausiai aš jau pasiruošus žiemai. Pradedant pirštinėm ir užbaigiant Juo. Ech, dabar viskas baigiasi Juo :)

Mylu mylu žandukais ir mudi mudi nosytėm :) Kol turiu Tave, nebijau žiemos šaltukų :)

Vieną dieną aš Tau pasakysiu... :)

Lapkritinis sniegas :)

Kai ryte pirmas vaizdas praskleidus užuolaidas yra lengvo vėjelio supuojamos mažutės mažutėlės snaigutės, kai matai miestą besipuošiantį didžiosioms metų šventėms, kai autobuse važiuojant namo girdi grojant kalėdines dainas ir užuodi mandarinių, kuriuos valgo už kelių sėdynių sėdintis bendrakeleivis su Tavim besidalinantis laiku žiūrint pro autobuso važiuojančio maršrutu "Kaunas-Alytus" langus į bąlančius laukus, kvapą - negali likt abejingas tai atėjusiai kalėdinei nuotaikai :)

Ir nebežinau dabar, laukiu ar nelaukiu žiemos švenčių. Nors šitą šeimos šventę visada pasitinkam nevisa tos šeimos sudėtim (šiemet "akcija" 4-1=3-1=2+(1)), tačiau tos žaviai besileidžiančios snaigės ant mano palto skverno neša kažkokį keistai malonų džiaugsmą. Gal pagaliau išmoksiu vertint šiandieną, o ne praeitį ar svajones apie tobulą ateitį ? :)

Po kojom girgžda pirmasis lapkritinis sniegas, kuriam palieku pėdas, ir nieko labiau dabar netrokštu už Tavųjų žingsnių pėdsakus greta manųjų... :)

Pavasario žiedų muzika :)

Žmones atranda žmones ir... žydi :) Galbūt todėl, kad matau tiek daug pavasarinių žiedų aplinkui, mažiau dairausi į kiemą pro langą, nes netikiu, kad kalendoriai rašo, jog dabar vėlyvas lapkritis.

Kartais išgirsti dainą, ir ilgai vargsti kol sužinai koks jos pavadinimas ir kas ją atlieka. Kai pagaliau sužinai, vargsti beieškodamas kaip ją gauti, kad galėtum dieną naktį laikyt ant repeat'o, ir taip nusivili, kai nesurandi... Tada belieka mėgautis tomis retomis ir trumpomis akimirkomis, kai ir vėl kur nors netyčia nugirsti ją grojant.

Juk ir man taip su Tavim. Žydžiu tomis retomis ir trumputėmis akimirkomis, kuomet gyvenimas man transliuoja Tave :) Žydžiu ir tada, kai negirdžiu tos pavasario žiedų muzikos, nes visada ją prisimenu ir nešiojuos širdyje :)

Mano gyvenimo kišenės pilnos pavasario žiedų muzikos :)

Ar aš jau užaugau ? :)

Mama sako, kad aš jau užaugau. Nežinau kiek įtakos tam Jos sakiniui turi tas faktas, jog namo grįžtu kas trečią savaitgalį, o ir tas pora dienų praleidžiu ne su Ja. Aš žinau, kad Jai skauda, bet Ji ir pati sako, kad turiu tvarkytis gyvenimą pati. O vat tai aš ir darau dabar. Tiesa, nedrąsiai, mažais žingsniukais ir gal kartais ne taip kaip reiktų ar norėtųsi. Bet aš stengiuos. Labai stipriai. Baisu klyst, tačiau leist gyvenimui eit betkaip - dar baisiau. Dažnai norėtųsi pradėt viską iš naujo, tačiau ar išvengdama savo klaidų pakartojimo sugebėčiau iš naujo atrast akimirkas, kurių dabar nė už ką nenorėčiau ištrint iš filmo "Mano gyvenimas"?

Sėdžiu ant stogo - tarp prisiminimų žemės ir svajonių dangaus - ir laukiu rytojaus. Su kiekviena minute debesis vis lengviau ir lengviau pasiekti. Gal iš tikrųjų mama teisi ? :)

Mano džiaugsmai. Čia ir dabar :)

Nežinau kiek ilgai tai truks, bet esu laiminga būdama čia ir dabar su visu džiaugsmu savyje, kaip kad dainuoja mėgstamas Andrius M. :)

Mažais žingsniukais iš praeities neskubėdama bėgu į ateitį, tačiau jau nebesistengiu prasilenkt su dabartim. Keičiu "buvo" ir "bus" į "yra", neversdama buvusioms ir būsimoms minutėms kaltės ir nešlovindama jų. Ir viskas dėka Jo :)

Gyvenu DABAR besišypsodama savo džiaugsmui, kiekvieną dieną vis iš naujo atrasdama tūkstančius priežasčių gyventi čia ir dabar :)

Maža maža vyresnioji.

Miego nesinori dar, o ir mokytis negaliu, nes vis dar gyvenu praeita valanda,kada po 5 mėnesių pertraukos mačiau žmogų, su kuriuo užaugau, su kuriuo ėjo vienos iš gražiausių akimirkų ir kuris žino apie mane daugiausiai. Na ir kas, kad tik kompiuterio ekrane galėjau išvysti Jos šypseną ir išgirsti tokį pasiilgtą balselį. Svarbiausia, kas dabar dedasi mano širdyje. O ten dabar milijonai boružėlių neša tūkstančius geltonų pienių žiedų... :}

Stengiausi saugoti, globoti, rūpintis ir nepastebėjau kaip vieną dieną Ji ėmė ir užaugo. Daug greičiau nei aš pati. Ir negaliu sakyti, kad jaučiuosi Jai nereikalinga, tačiau kažkur giliai viduje jaučiu, kad tikriausiai dabar jau Jos pačios man reikia labiau nei kad kažkada Jai manęs. Tiesiog viskas keičiasi ir retkarčiais žiūrint į Ją apima jausmas, kad tai aš, o ne Ji, esu maža maža. Ir dabar labiau nei bet kada nesijaučiu vyresne sese, nes vis dažniau pagaunu save gaunančią tą saugumą, globą ir rūpestį iš jaunėlės savo sesutės. Viskas apsivertėm aukštyn kojom. Bet gal taip ir geriau ? Juk žmonės sako, kad pokyčiai į gerą pusę dažnai būna... :)

Daugiau nei AČIŪ :)

Dabar aš žinau, kad dalintis reikia ne tik džiaugsmingomis minutėmis, bet ir liūdesiu, nerimu ir baimėm. Tam, kad būtų lengviau tikėt tuo, kuo nori tikėti. Tam, kad atsirastų palaikančių šypsenų, tvirtų apkabinimų, gerų žodžių ir nuoširdžių akių, sakančių, kad esu ne viena.

AČIŪ Jums, kad tikriausiai patys nė nežinodami kas per juodi debesėliai plaukioja širdelėje šiandien, padedat kovot su liūdesiu, baime ir nerimu. Jūs dėka ir vėl pradeda žydėt gražiausias žiedais mano tikėjimo gėlės, kurias laistot savo gerumu ir iš naujo padovanojat man viltį :)

Iš vakar į rytojų :)

Būna taip, kad džiaugsmas ateina be priežasties pats sau vienas nekviestas ir neieškotas. Būna taip, kad pramerkęs akis nusišypsai senutėliam žaliam kilimui, kurio dar vakar nekentei už tai, kad jis toks brangus dulkėms, kad pastarosios taip sunkiai jį nori palikti - pasirodo ir jis kažkam be galo svarbus ir reikalingas. Tokia jaučiuosi ir aš, kai į tylų ir ramų šeštadienio vakarą paskambina senai matyti ir labai stipriai pasiilgti širdyje gyvenantys žmogeliukai tiesiog paklausti kaip sekasi. Ir visada, kada labiausiai to reikia. Tarsi jaustų, kada man reikia gerų žodžių, kuriuos galėčiau neštis į rytojų. Taip ir šįryt pilnas džiaugsmo akis atmerkiau sekmadieniui galvodama kiek daug gerų žmonių nešiojuos širdyje... :)

Gera iki vidurdienio vartytis lovoje prisiminimų pataluos besidžiaugiant besiveržiančiais lapritinės saulutės spinduliais pro langą, o paskui pasinert į pietų gaminimą. Tiesa, kulinarė iš manęs nekokia, bet bent jau jaučiu ateinantį tą norą sukiotis virtuvėje. Lygiai, kaip ir norą nešioti sukneles ir sijonus ar norą klausytis tikriausiai iš šono žiūrint gana lėkštų dainų. Pamažu ateina pokyčiai, kurių jau seniai reikėjo. Pokyčiai, kurie su savim nešasi milijoną gerų minčių, ir nors dabar kartais jaučiuosi tarsi gyvendama ne savo gyvenimą, tačiau man gera, labai gera. Tiesiog reikia laiko priprasti prie to, kiek daug gražaus mano gyvenimui gali padovanot kitas žmogus :)

Taip ir nešiuos džiaugsmą. Iš vakar į rytojų, o širdis šypsosis :)

Pavasaris tyliai ateina į širdį... :)

Išbučiuota vandens lašų iš dangaus einu lapkričio vakaru visiškai nepykdama, kad dešinysis batas įsileido į vidų lietų. Lūpos šypsosi miesto šviesoms, o širdis - vardui iš septynių raidžių. Vardui, kuris akyse uždegė liepsneles... :)

Tyliai ir lėtai - taip į mane ir iš manęs eina jausmai. Tarsi pirmosios nedrąsiai besileidžiančios snaigės. Užsimerkiu ir gaudau jas delnais, paskui glaudžiu prie veido, o kažkur mano viduje pražysta geltonesnės už saulę pienės... :)

Kvėpuoju dabar pavasariu pamiršus verkiantį dangų už lango. Pavasariu, kurio taip bijojau, ir kuris tyliai tyliai ateina į širdį... :)

Pažadu, aš išmoksiu šitą pamoką :)

4 lapkričiai.

Mokausi paleist praeitį - šįvakar su mama nukabinom tėčio portretą. Tačiau prieš miegą dar kartą peržiūrėjau tetos gimtadienio vaizdo įrašą, filmuotą likus 3 mėnesiams iki 2006 m. pirmojo žiemos sniego, o po to pasklaidžiau laidotuvių nuotraukas. Po kokių 2 metų pertraukos ir tikriausiai pirmąkart be ašarų.

Noriu su kuo nors pasidalint liūdnais savo prisiminimais paskutinį kartą ir leist jiems užmigt.

4 lapkričiai pasilieka už nugaros.