šeštadienis, sausio 14, 2012

Apie dovanas :]

Pilnas gerų Vaidos Ž. žodžių atvirukas iš Italijos atsiradęs ant mano pagalvės, kol dar miegu, tetos Almutės žinutė mano telefone "Labas. Aš Tau puoduką su boružėm nupirkau." ir baltas sniegas kitoj stiklo pusėj - sunku pasakyt ar čia žmonės visdar tebemoka džiugint kurdami mažus stebukliukus, ar tai aš visdar tebemoku džiaugtis man maloniomis akimirkomis. O galbūt viskas vyksta kartu. Iš tikrųjų, gal ne taip ir svarbu kaip yra. Svarbiausia tai, kaip jaučiuosi. O jaučiuosi aš laiminga. Tarsi vaikas Kalėdų rytą gavęs tai, ko labai stipriai norėjo. Tik ta mano laimė ne vienadienė, nes dovanas aš gaunu kasdien: mėgstama daina per radiją, žalias šviesoforo signalas sankryžoj, praeivio šypsena, naujas komentaras blog'e, pietų miegas, du šaukšteliai cukraus arbatoj, oranžine spalva mirksintis skype'as, stiklainiukas močiutės vyšnių uogienės, nuo džiovyklės nuimtas dar skalbimo milteliais ir minkštikliu kvepiantis rankšluostis, pasiūlytas saldainis su Tavo mėgstamiausios spalvos popieriuku, šiltas delnas, miegas ant mylimuko krūtinės. Kaip gera visa tai ir dar daugiau turėt :]

Vieną labai didelę ir gražią dovaną tikriausiai pats to nežinodamas man padovanojo žmogus, kuris mano blog'o komentaruose slepiasi už žodžio "Anonimas". Nuo tos popietės, kada Jis arba Ji parašė "Viską perskaičiau per du vakarus. Užkerėjo ir kartu labai suspaudė širdį.", pajutau norą ir vėl čia rašyt, nes... mane kažkas skaito, mane kažkas stengiasi girdėt. Dabar man tai tarsi savotiška išsipasakojimo forma, kada galiu rašyt tai, ką jaučiu. Jausmas toks, kaip kad vaikytėje įpildavus pieno į dubenėlį ir pastačius jį po suoliuku šalia namų durų, laukdavau, kol vakare ateis ežiukas.

Kartais labai gera išsipasakot kažkam, ką mažai arba išvis nepažįsti. Vien dėl to, kad tas kažkas nepuola Tavęs mokyt, kaltint, pamokslaut ir stebėtis. Tiesiog klauso ir pasako gerą žodį. Būtent tiek man ir tereikia - gero žodžio ir žinojimo, kad kažkam bent truputėlį rūpi tai, ką jaučiu. Taigi, ačiū Tau, Anonime, už nuostabią dovaną :] Visada širdimi šypsausi skaitydama Tavo parašytus sakinius :]

6 komentarai:

  1. Ilgai galvojau, ką čia parašyti. Labai glosto širdelę tas faktas, kad Tau kažkada pakėliau nuotaiką. Nesitikėjau to.
    Dar ir paklausti norėjau, ar kartais ne Taikoje gyveni?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš esu tikintis žmogus, ir esu tikra, kad žmonės ir jų kuriami stebuklai visada atsiranda laiku ir vietoj - tada, kada to labiausiai reikia :] Metų pradžia man nebuvo pats šviesiausias periodas gyvenime, bet iš kažkur, kaip tas mažas ežiukas (nepyk už tokį palyginimą) atsiradai Tu ir atnešei nors ir mažulytę, bet labai šildančią švieselę :] Dėl to jaučiuosi Tau skolinga :] Ir kaip keista dabar žinot, kad galbūt mane žinai, jeigu jau klausi apie Taiką :] Gyvenu aš ne pačioj "Taikoj", o kitapus žiedo :]

      Panaikinti
    2. Žinau tiek pat kiek ir Tu mane. Nežinau tai geras žinojimas ar nelabai. Yra tekę ir po vienu prakiurusiu Daugų dangumi šlapti.
      Matyt ir dabar vienu troleibusu važiuojam ir to nežinome.

      Panaikinti
    3. Jeigu teisingai pati sau spėju, tada aš labai nustebus :]

      Panaikinti
    4. Na ir gerai! Susitiksime troleibuse (:

      Panaikinti