Iki
vasaros dar liko 20 pirmadienių, bet oranžine spalva mirksintis skype'as man jau šiandien padovanojo
valandėlę šiltų saulės spindulių, kuriais dar ir dabar
šildausi. Pokalbis apie orą ir mokslus - temos gal ir neypatingos, tačiau ne turinys čia svarbiausias. Kaip seniai kalbėjausi su
kažkuo, kas nėra nei per arti, nei per toli nuo manęs, tiesiog
apie nieką. O dabar, kai tai įvyko, taip
gera ir
šviesu viduj. Ir kai pamąstau, tai tikrai labai tinkamas mano surastas psichologo palyginimas su
sielos santechniku. Kaip tik prieš kokį pusvalandį viena tokia
santechnikė mano
sieloj užsuko visus
varvančius čiaupus, ir bent šįvakar manyje
ramu. Jaučiuosi lyg
baltas debesėlis melsvam rugpjūčio danguj :]
Pagal savo patalynės dalių spalvas/raštus aš miegu ant
žolės, galvą padedu ant
debesėlio, o užsikloju
gėlių pieva. Visi užvalkalai gal ir neitin dera tarpusavy, bet matyt
vasaros ilgesys man padiktavo kaip "aprengt" savo patalus. Taip, aš
pasiilgau šilumos, bet galbūt labiau ne tos, kurią talpinam Celsijaus skalėj, o tos, kurią
matuojam apkabinimais, gerais žodžiais, šypsenom ir nuoširdumu. Aš tiesiog
pasiilgau žmonių ir to
paprastumo bendravime. Bandau tikėt, kad
vasara kartu su braškėmis, kvepiančiu šienu ir ankstyvais rytais man sugrąžins ir
tai, ko ilgiuosi :]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą