Apie laukimą :]

Jaučiuosi kaip sena traukinių stotis, kartais tai išleisdama, tai sutikdama bėgiais riedančius likimus, tačiau didžiąją laiko dalį gyvenanti tiesiog laukimu. Visada lengviau sutikti negu išleisti, nes ilgėtis daug sudėtingiau nei jausti tą malonų jauduliuką, kai žinai, kad kažkas atvyks/sugrįš. Būdamas sunkesnis ilgesys nusėda giliai į širdį taip leisdamas džiugesnėms emocijoms kilti į viršių. Būtent todėl ta sena traukinių stotis stengiasi visada šypsotis, kai linki gero kelio išvykstantiems, bet kas vyksta, kai ištuštėja peronai, žino tik ji pati.

Kepu šiandien tortą, nes poryt vakare grįžta sesė. Tiesa, lėktuvu, o ne traukiniu, bet nėra jokio esminio skirtumo kuo. Svarbiausia, kad grįžta. Kad ir laikinai. Ir nors žinau, kad tortas bus suvalgytas, o ant Jos bilieto yra ir kita data, aš vistiek labai laukiu, nes tas laukimas labai šviesus ir nuoširdus. Toks pats nuoširdus kaip ir emocijos, kurios gyvena tarp visų oro ir laivų uostų bei traukinių ir autobusų stočių sienų. Teisingai Linutė sakė, kad joks kitas pastatas nemato tiek daug jausmų kiek tas, kuris išleidžia ir sutinka keleivius. Poryt vakare ir aš būsiu to dalimi :]

Senoji traukinių stotis laukia savo traukinių ir tyliai svajoja apie tai, kad kartais ji pati norėtų bildėti bėgiais ir žinoti, kad kažkur kažkas jos laukia lygiai taip pat, kaip dabar laukia ji... :]