Mūrinių sienų dienos

Antradieniais mes žaidžiam psichologus: vidury rato atsiranda dvi kėdės, iš kurių vieną užima drąsuolis, kuris būna pasiruošęs išgelbėt pasaulį ir padėti tam, kuris įsitaiso priešais jį. Dar prieš atostogas teko ir pačiai pabuvoti kliento kailyje pasakojant kas negero darosi su manim. "Manau, kad manęs netenkina santykiai su man artimais žmonėmis" - pasakiau merginai, kuri tą dieną pabandė pasimatuoti psichologo profesiją. Žinoma, netokias problemas per 20 minučių vienkartinę konsultaciją reikia spręst, juolab kad ir dėstytoja pasiūlė pasiklausyt kaip bendrauja ne psichologai, o normalūs žmonės (kažkada jau rašiau, kad psichologija gadina žmones), tačiau bent jau pabandžiau kažkam papasakot kokios mintys neduoda man ramybės. Galbūt kažkiek palengvėjo, nes buvo keletas dienų, kada apie tai negalvojau, tačiau atostogų metu ir vėl ėmiau mąstyti apie tai kokius santykius turiu, kokių norėčiau ir kokie galėtų būti. Kartais man visiškai neįdomu kas kažkam nutiko darbe, kelintą vietą kažkas užėmė turnyre, kokį naują receptą kažkas išbandė, kokius brangius vaistus kažkam kažkas išrašė, ką kažkas suvalgė pietums ar kodėl kažkas šiandien nėjo į paskaitas. Aš noriu kalbėtis apie dalykus, kurie gyvena giliau. O labiausiai noriu kalbėtis kaip jaučiuosi aš pati. Noriu  žinot kaip į tuos jausmus reaguoja mano žmonės. Noriu išgirst gerų žodžių, kurie būtų skirti tik man vienai. Žinau, kad tai skamba egoistiškai, tačiau jau pritrūkau liniuočių, kuriomis matuoju savo kantrybę. Bandyt netylėt? Ne, nes per daug skauda: kai paskutinį syk pabandžiau tai padaryti, tarsi trenkiausi veidu į mūrinę sieną. Vienintelis turėtas planas nesuveikė, tad ko dar galėčiau imtis? Man atrodo aš skęstu. Išgelbėk.

* * *

P.S.: radau tobulus dainos žodžius, kurie labai atitinka tai, ką dabar jaučiu:

"I’m standing on the edge
Afraid of emptiness
Don’t leave me."