"Natūralu, kad sniegas virsta lietumi" sakau sau klausydama kaip vakarykštės mano
džiaugsmo snaigės virsta sunkiais į palangę kapsinčiais
šaltais lašais. Nieko neatsitiko, bet jaučiuosi kažkaip...
tuščiai. O galbūt taip jaučiuosi būtent todėl, kad mano gyvenime jau
per ilgai nieko neatsitinka? Bet po velnių ką aš pati darau, kad
kažkas atsitiktų? Nieko. Visiškai nieko. Tik
laukiu, nes tai daryti moku geriausiai. Aš žinau, kad norint
kažką keist, reikia
kažko imtis. Bet ko? Ir dar kitas klausimas: ar išvis noriu daryt
kažką? Man patogiau sėdėt savo kamputy ir tiesiog
laukt, kol
kažkas atsitiks savaime. Ir dar norėt, kad
kas nors mane
suprastų. Bet... kaip galiu to tikėtis, jeigu pati
niekaip savęs nerandu? Taip, aš girdžiu, matau, kalbu, liečiu, jaučiu, turiu mylimų žmonių, studijuoju tai, apie ką svajojau nuo 9 klasės, siekiu įgyvendint pagrindinius savo tikslus ir svajones, bet manęs, kaip ir geriausio filosofo pasaulyje -
Mikės Pūkuotuko, tas iš išorės labai gražiai atrodantis
balionėlis, kurį vadinu
laimingu gyvenimu, kažkodėl
nedžiugina. "Turtingiausias tas, kurio džiaugsmams reikia mažiausiai pinigų" - skaitau savo kompiuterio ekrane, ir pasidaro taip liūdna, kad
skurstu.Lietus visur: ant mano palangės, mano kompiuterio ir telefono ekranuose, mano grojarašty ir mano širdyje. Guodžia ta mintis, kad jeigu kietos būsenos dalykas pamažėle virsta skystu, vadinasi kyla temperatūra, o tai reiškia, kad ateina
pavasaris. O
pavasarį viskas būna
paprasčiau, nes kvepiantys obelų ir vyšnių žiedai, skirtingai nei sniegas,
niekada nevirsta lietumi. Laukiu pavasario, nes tai tikriausiai vienintelis
geras dalykas, kuris ateina pats savaime.
* * *
P.S.: ne, aš neliūdna. Aš tiesiog šiandien labai nuoširdi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą