Pilnos saujos džiaugsmo :]

Aš visada pametu pirštines. Galbūt būtent dėl šitos priežasties pernai dar lapkričio vidury kambariokė mano rankytėms padovanojo tokią išankstinę kalėdinę dovaną. Bet ir tas negelbėjo - pavasarį viena iš jų apsisprendė pasilikt kažkur Vilniuj. Šiandien šita man jau įprasta istorija ir vėl eilinį kartą būtų pasikartojusi jei ne balsas iš už nugaros - "mergaite, palikai pirštinę". Dar spėjau nusišypsot ir padėkot tai geradarei, kuriai, norisi tikėt, kad tikrai rūpėjo, kad kažkieno dešimt pirštukų labai nuliūs praradę namus, ir dar nepradėjus pypsėt signalui troleibuse išbėgau laukan. Tiesa, ne ten, kur man reikėjo, o dviemis stotelėmis anksčiau, kad galėčiau pasisveikint ir artimiau pabendraut su dar naktį iškritusiais baltais džiaugsmeliais. Ėjau laisve užsimiršusi, kad mano galutinis kelionės tikslas yra pirmasis sesijos egzaminas, ir džiaugiausi tiesiog tuo, kad man sninga į veidą. Kaip paradoksalu, kad šalti dalykai gali taip sušildyt. Ir galbūt viskas būtų kitaip, bet... Aš įsimylėjus. Myliu savo A. Myliu savo šeimą. Myliu geltoną spalvą. Myliu žiemą. Myliu miegot su kojinėm. Myliu dalyką, kurį studijuoju. Myliu savo gyvenimą. Myliu pačią meilę. Mylima esu ir aš. Ir nors tas jausmas vadinamas tuo pačiu žodžiu, jis kiekviename žmoguje atrodo vis kitaip. Pavyzdžiui, mano mama parodo, kad mane myli kaskart primegzdama boružes prie pačios numegztų šiltų kojinių, o sesė, visą vasarą man gaminusi pietus į darbą, irgi taip pasako, kad mane myli. Dar aš jaučiuosi mylima, kai mano gražiausiosios blakstienėlės tyliai atsigula šalia ir apkabina mane jau miegančią. Arba kai viena draugė dar nuo vaikystės laikų nušviečia konspektais nuklotą vakarą skaipu atsiųsdama širdelę kutenančių nuotraukų, o kita palinki sėkmės sesijoje. Džiaugsmo terapeutai - tiksliau vargu ar pavyks pavadinti tuos, kuriuos turiu galbūt toliau kilometrų prasme, bet labai arti viduje. Tik galbūt kartais aš būnu per stipriai užsimerkus. Bet dabar ne laikas kalbėt apie tai ir žadint tamsių debesėlių - jie pavargo ir žada miegot žiemos miegu.

Šaltas lapkritis virto džiaugsmu, taip kaip pelenė virsta princese užmovus stebuklingą batelį. Šįkart tas batelis buvo baltos mažos balerinos besileidžiančios iš dangaus. Lietus pakeistas sniegu, o širdyje ir vėl žydi pienės :]

* * *

P.S.: kaip gera ir vėl pradėt rašyt optimizmo dienoraštį. Tik šįkart ne tam, kad jaukuma sugrįžtų namo. Šįkart tam, kad turiu tiek džiaugsmo savyje, kad jau nebežinau kur jį visą padėt :]

Rudeniu sergu

Kol Sunrise Avenue guodžia mane dainuodami "hey, little fighter, soon it will be brighter", tarp šaltų mano delnų atšąla arbata. Ir ne tik ji. Man ir vėl nepasisekė su rudeniu - gal ir yra koks gramatinis skirtumas tarp "Tu mane nuvylei" ir "aš Tavim nusivyliau",bet jausmas vistiek lygiai toks pats skaudžiai lietingas. Žinoma, galėčiau savo langą apsiklijuot gerų orų prognozėmis iškirptomis iš laikraščių, bet ar nuo to lauke pasidarytų šviesiau? Kažin. Negaliu sau taip meluot, nes ir taip to dalyko trumpomis kojomis mano gyvenime per daug. Aš naivi - man žada, o aš tikiu, nors žinau, kad tikriausiai tai ir teliks žodžiais. Patirtis išmokė, kad kartais būti aklai paprasčiau. Be to tomis gražiomis pasakomis norisi tikėti. Dar norisi ir šilumos. Bet ne tos, už kurią kiekvieną mėnesį ateina sąskaitos. Man pakaktų gero žodžio ar tiesiog šypsenos. Kaip skauda, kad tarp manęs ir tų, apie kurių apkabinimą svajoju, atstumas žemėlapyje yra žymiai didesnis nei jausmuose. Galbūt todėl aš kiekvieną vakarą prieš miegą apkabinu megztinį, o paskui pakabinu jį  šalia savo praėjusios savaitės pirkinio. Tačiau kas iš to, kad spintoj kabo nauja suknelė, jeigu širdyje  reikia nešiotis padėvėtą liūdesį? Kas iš to, kad bėgioti stengiesi ne tik rytais, bet ir nuo savo problemų? Kas iš to, kad tvarkai savo kambarį, jeigu jo vidury ant kėdės vistiek sėdės tas pats netvarkingas gyvenimas?

Dieve, koks liūdnas aš žmogus. Nurengtas tarsi medžiai lapkritį.

* * *

P.S.: nuo ilgesio nepadeda nei melisų arbata, nei miegas, nei fastum gelis.

Pa(si)mečiau

[2012.09.20 20:30:02] Inga: kaip tu, vaiduc?
[2012.09.20 20:30:13] Zasimavičių Vaida :]: gerai, sakyčiau net labai gerai :}

Po šio pokalbio aš dar sužinojau, jog pavasarį aplenkiau 80 savo kursiokių ir dabar atsidūriau 17 vietoj pagal pažangumą; nusipirkau nuostabiai geltoną paltuką; išbandžiau labai skanių blynelių receptą; stalą nuklojau keliais šimtais spalvotų lapelių dėl vienos labai ypatingos progos; papildžiau savo playlist'ą keliom labai gražiom dainom, o vakar... Vakar aš pamečiau savo nuolatinį bilietą ir dėl to verkiau. Nors galbūt ne biliete visai esmė. Man tiesiog reikėjo pasislėpt po kažkuo. Bet ššš... Aš verkiu dėl pamesto nuolatinio bilieto.

* * *

P.S.: dabar labiausiai norėčiau išvažiuot į naktį.

Apie tai, kaip vasarą keičia ruduo...

...o šviesius vakarus - melancholija ir kibirai melisų arbatos. Taip aš ir grįžau - ne į rudenį, o jau su juo. Anksčiau nei baigėsi rugpjūtis. Ir tai nebuvo vien ėmę gelst ir krist lapai, šąlančios pėdos ar iš spintos traukiami minkšti megztiniai. Tai buvo kažkas manyje pačioj. Galbūt nebūtinai lietingo. Tiesiog kažkas kitaip nei kaip kad visada. Tikriausiai tai gerai paruošti namų darbai, kuriuos uždavė vasara. Galbūt ji ir nebuvo pati geriausia mano gyvenime, tačiau be jokių abejonių prasmingiausia, nes jaučiau kaip augu. Ne ūgiu, o vertybėmis. Dabar aš jau žinau, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp šeimos ir draugų; kad man patys svarbiausi dalykai yra nemokami; kad dėl žmonių, kurie yra labai arti manęs, esu tikra visu 100%; kad nevisi darydami kažką gero tikisi kažko manais atgal. Dar aš supratau, kad santykiai yra paremti atvirkštine matematika: kažkodėl beveik visais atvejais laimi mažiau investavęs į juos. Tikriausiai būtent dėl šitos priežasties aš nuolatos girdėdavau, kad niekada negalima viso savęs atiduot kitam. Bet kaip tada gali tikėtis, kad ir tas kitas Tau parodys visas savo puses? Taip ir nežinau kokius ženklus turėčiau dėliot tarp savęs ir tų visų kitų. Bet tam išsiaiškinti aš dar turiu laiko, nes dabar aš ne skubantis pavasaris. Dabar aš ruduo. Gražus ruduo.

* * *

P.S.: jeigu būčiau ruduo, skambėčiau šitaip -> http://www.youtube.com/watch?v=CEJC1ZQuMME :]

Atsisveikinimas :]

Rodos, kad vaikystės svajonės paragaut rožinių ir baltų debesėlių, ir pažiūrėt ar labai jų skonis skiriasi nuo cukraus vatos, pildosi. Vakar Jam, o sekmadienį man. O kol kas vis dar labai kantriai laukiu mirksinčios oranžinės švieselės kompiuterio dešiniajame apatiniame kamputyje iš lietumi kvepiančios šalies, kad žinočiau, jog Jam tikrai viskas gerai ir kad Jis laimingas. Tarp kitko, apie laimę Jis prieš keletą dienų man pasakė labai gražų dalyką. Tą sakinį tyliai sau ištariu po tūkstantį kartų į dieną, kad laukimas būtų giedras. Toks pats, kokie yra mano jausmai Jam.

Aš nemoku atsisveikint. Niekada nežinau ką pasakyt kitam žmogui, su kuriuo reikia kuriam laikui (o gal ir amžiams) skirtis. Tad ir dabar nežinau ką tokio parašyt, kad paskui širdelei būtų lengviau. Vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą, yra žodžiai "geros vasaros", ties kuriais, tikriausiai ir sustosiu. Pažadu sugrįžt čia jau rudenį. Na, o ryt dėsiuosi daiktus, šeštadienį vyksiu į Kauną, o sekmadienį pirmąkart pakilsiu lėktuvu paragaut debesų. Tik šįkart jau ne popieriniu. Taip, kaip svajodavom vaikystėj :]

* * *

P.S.: jeigu jau apie svajones, tai nepamenu su kuo, bet kažkada kalbėjom, kaip faina būtų man, sūrelių mėgėjai, kad būtų šitie skanėstai pakuotėse su boružėm. Ir ką jūs manot? Svajonės pildosi: reikėjo jums šiandien matyt mano veidą, kai parduotuvės lentynoj pamačiau sūrelius pavadinimu "boružė"... :]

Kaip sūpynėse :]

Gyvenu tarsi supdamasi sūpynėse - kylu ir leidžiuosi, kylu ir leidžiuosi. Kartais man atrodo, kad rankioju visa ko trupinius: dėmesio, laiko, norų, svajonių, jausmų, pokalbių, žmonių. Tačiau, kai esi alkanas, pakanka ir to. Bet būna ir taip, kad džiaugsmas pripildo dieną gražiausių spalvų ir garsų, ir tada atrodo, kad to jausmo užtektų dar devyniems gyvenimams į priekį. Pripratau prie to, kad gyvenu kažkur tarp žolės ir debesų: visada yra kur kilti, o kai reikia kristi, ne taip skauda. Taip ir supuosi tai kildama aukštyn, tai krisdama žemyn, bet tuo ir žavios Tau skirtos dienos, kad niekas jose nebūna vienoda, kad kritęs visada turėtum galimybę atsistot. 

Šiuo metu savo sūpynes esu pasikabinus virš sesijos. Visur, kur tik įmanoma skelbiu, kad liko tik vienas laiptelis iki išsvajotų atostogų. Kol kas įvertinimai džiugina: grupių ir praktikos teorijos aštuonetukas iš egzamino apsprendė, kad toks bus ir galutinis šito dalyko pažymys, na, o kognityvinės psichologijos dešimtukas (čia jau komandinis nuopelnas ir nusirašinėjimo įgūdžiai) netikėtai padovanojo devynetuką žiniaraštyje. Devynetas bus įrašytas ir ties psichiatrija. Taip, ir šįkart sidabras. Eilinį kartą Vaida pralaimėjo auksą. Bet mama labai manim didžiuojasi, ir atrodo, kad man to visiškai pakanka. 

Gyvenu tarsi supdamasi sūpynėse - kylu ir leidžiuosi, kylu ir leidžiuosi. Dabar labiau kylu nei leidžiuosi :]

* * *

P.S.: nežinau kodėl, bet nuo labai labai seniai man antradieniai asocijuojasi su saulėtom dienom, o ketvirtadieniai - su lietumi. Aš gimiau antradienį :]

Apie "noriu", "reikia" ir filmus :]

Rankoj laikau tris paskutinius pavasario vakarus. Tiesa, kognityvinės psichologijos konspekto pavidalu. Žiūriu į tuos lapus ir bandau suskaičiuot kiek mano "noriu" buvo laimėję prieš "reikia". Kai vakar pratrūkau gražiausiom pasauly blakstienom kaip aš pavargau mokytis ir kaip seniai buvau išėjus tiesiog pasivaikščiot, Jis paklausė manęs "o tai kodėl nepadarai to?". Ir aš nežinojau nei kaip atsakyti Jam, nei kaip sau pačiai. Gal tikrai reikia pradėt sekt mergaitės labai gražiu vardu pavyzdžiu ir bent jau pasistengt būt čia ir dabar, o ne kaip papūgai kartot "neee, rytoj man egzaminas". Egzaminų kiekvieną pusmetį laikau bent 5, o juk gyvenimas tik vienas :]

Nuo mano kambarėlio iki artimiausio man žinomo parko viso labo tik 10 minučių kelio pėsčiomis, todėl jau važiuodama namo savo mylimiausiu 6 autobusu po antrojo egzamino planavau, kad vakarop eisiu (o gal net ir bėgsiu - žalieji sportbatukai šiemet dar nematė pavasario!) pravėdint smegenis, bet pas Kauną į svečius atėjo lietus. Tačiau labai stipriai nenuliūdau, nes buvo ir planas B: filmai ir kalnas sūrelių. "Pasilepink galvelę ir skranduką" - pasakė man mama, kai pasidalinau su Ja savo vakaro planais. Tada pradėjau Jai pasakot kokį gražų filmą žiūrėjau praeitą savaitę, kaip verkiau, kiek daug apie viską galvojau jam pasibaigus, kaip sunkiai užmigau po to ir kaip norėčiau šįvakar ką nors panašaus pažiūrėt. Tie, kas mane bent šiek tiek artimiau pažįsta, žino, kad man filmo gerumas priklauso nuo išverktų ašarų žiūrint jį kiekio (kuo liūdniau - tuo geriau). Tas ašaras dažniausiai sukelia... ne, ne meilės istorijos, kur kažkas suserga nepagydoma liga ir miršta (nors ir ten būna sūraus vandenėlio). Patys gražiausi kada nors mano matyti filmai yra "Aš esu Semas", "Aštuntoji diena", "Basomis per grindinį" ir tas ypatingas atradimas, apie kurį pasakojau mamai - "Adamas". Juos visus vienija vienas dalykas - tai filmai apie žmones, kurie turėdami mažiau turi daugiau. Ir tada pačiais didžiausiais pavyzdžiais man, kuriais labai žaviuosi, tampa protinę negalią turintis ir už savo vaiką kovojantis tėvas, dauno sindromu sergantis vaikinas, visada basa vaikštanti psichiatrijos ligoninės pacientė ar autizmu sergantis vyras. Mokausi iš jų kaip turint mažai turėt daug. Ir dar bandau mokytis kaip dažniau girdėt "noriu", o ne "reikia" balsą. Turiu tam gražų pavyzdį.

* * *

P.S.: keičiasi ne tik vaisiai/uogos mano racione, keičiasi ir mano playlist'as - http://www.youtube.com/watch?v=GGETfS_d8v4. Ačiū Ievai :]

Žmonės sako, kad aš... :]

Močiutė sako, kad aš savarankiška, nes moku naudotis bankomatais ir pati įsipilt benzino.

Mama sako, kad aš labai geras vaikas, todėl manim labai didžiuojasi.

Arminas sako, kad aš kantri ir moku priimt dalykus tokius, kokie jie yra.

Ugnė sako, kad laisvu laiku nuo burbuliavimo ir rėkimo aš būnu faina.

Kursinio vadovė sako, kad aš atsakingai žiūriu į man paskirtas užduotis.

Sesė sako, kad aš moku džiaugtis mažais dalykais.

Ieva sako, kad aš aukso grynuolis ir už pusę savo diplomo Ji bus dėkinga man.

Ignutė sako, kad labai džiaugiasi, kad mane pažįsta.

Ingrida sako, kad aš pagražėjus.

Indrė sako, kad aš žmogus, kuriam visada viskas būna gerai.

Tomas sako, kad aš kartais viską per ne lyg perdedu.

Teta Dalytė sako, kad aš protinga mergina, kuri moka planuotis gyvenimą.

Agnė sako, kad aš labai struktūruotas žmogus ir todėl galėčiau pakeist mūsų katedros referentę.

Greta sako, kad pagalbos mokslo reikalais dažniausiai kreipiasi į mane, nes yra garantuota, kad bent jau stengsiuosi tai padaryti.

Teta Zofija sako, kad aš šviesus ir nesugadintas žmogus. 

Muzikos mokyklos mano specialybės mokytojas sakydavo, kad aš iš tų, kurie talentą užsidirba savom pastangom.

MTBI testas sako, kad aš http://charakteris.info/2008/infj-tipas/.

O aš pati sakau, kad būnu visokia, bet labiausiai man patinka būti laiminga :]

* * *

P.S.: ar tai, kad vyšnias po truputėlį ėmiau keist į persikus, reiškia, kad ir pati kažkaip keičiuosi?

Apie auksą ir sidabrą :]

"You don't win silver, You lose gold" - dar vakar šituo tikėjau, nors dvi naktys kartu sudėjus su mažesne miego trukme negu kad reiktų parai, vis daugiau paliekamų plaukų šepetyje, paraudę akys, raudonomis dėmėmis nusidažiusi nosinė, mintys apie tai, kaip per trumpą laiką kuo greičiau sutalpint į galvelę 104 puslapius psichiatrinių sindromų bei ligų ir abejingumas viskam, kas vyksta per metrą ir daugiau spinduliu aplink sakė, kad galbūt mano kai kurie norai kainuoja per daug. Dar praeitą savaitę, kai kurso moksliukai piktinosi neva nelabai teisingais psichiatrijos seminarų užsiėmimų įvertinimais, aš juokiausi, kad vargšeliai tikriausiai pirmąkart sužinojo, kad egzistuoja ir vienženkliai pažymiai, o kas darbar... Dabar aš pati vergauju pažymiui skaičiuodama, kiek taškų reikia surinkt, kad iš egzamino gaučiau bent 9, nors realiai man užtektų tik išlaikyt jį ir jau turėčiau gerą galutinį pažymį, nes semestro metu kažkokiu būdu sugebėjau užsidirbt maksimalų kaupiamąjį (antrą kartą gyvenime), bet... Šįkart aš labai norėjau aukso, ir dabar, kai nujaučiu, kad jo nebus, šiek tiek liūdna, kad nesigauna sėkmingai šokinėt per savo pačios sau išsikeltas karteles.

Eilinis sidabras. Daugeliu atvejų gera, bet ne pati geriausia. Nors tam, ką darau, atiduodu labai daug, bet tikriausiai nepakankamai. Galėčiau slapstytis po dainos žodžiais "niekada nemėgau aukso, visada buvau sidabras", bet tuo apgaučiau kitus, o ne save pačią. Bet juk normalu norėt siekt kažko daugiau, o ne stovėt vienoj vietoj. Normalu turėt svajonių. Ir tikriausiai dar normaliau, kad ne visos jos pildosi, nes tada atsiranda laiko pagalvot  o kas nuo to pasikeistų? Kas atsitiktų, jeigu psichiatrijos galutinis pažymys būtų 9 arba 8, o ne 10? O gi nieko blogo. Galbūt kokią savaitėlę galvočiau, kad reikėjo dar daugiau pasikankint (laaabai geras žodis apibūdint tas paras, per kurias ruošiausi pirmajam sesijos egzaminui), bet vėliau jis būtų tik skaičius, kuris net ne visada parodo ko ir kiek turi galvelėje. Juk jau ne kartą taip buvo ir galiu garantuoti, kad tai irgi nepaskutinis kartas. Gal net gi gerai turėt mažiau - tada turi legalią galimybę būt netobulu ir... dėl to gyvent šiek tiek laimingesnį gyvenimą. Tada sėkmės atveju džiaugsmas būna tikras jausmas, o ne savaime suprantamas dalykas.

"You don't win silver, You lose gold" - šiandien šituo taip aklai nebetikiu. Pastangų reikia ir sidabrui. 

* * *

P.S.: šiandien buvo pirmas rytas, kai pramerkus akis galėjau grožėtis kampeliu mėlyno dangaus. Mintis pakeist savo miegojimo poziciją ir nakčiai neužtraukti užuolaidų buvo labai vykusi :]

Apie nereikalingus (?) daiktus :]

Prakiuręs dangus reiškia, kad arba Vaida vakar prausė savo Megę, arba į miestą išbėgo be skėčio. Šiandien atsitiko antras variantas. Kuomet išėjus iš universiteto į gatvę po paskutinės šį semestrą mylimiausios paskaitos buvau išbučiuota mažulyčių lietaus lašelių, pati tyliai juokiausi iš savęs: saulėtomis dienomis tampausi paskui save mėlynąjį burbulėtąjį neperšlampamą draugą, o kai jo iš tikrųjų prireikia, dažniausiai tas nuolatinis mano palydovas namie kalbina mano paltus ir švarkelius. Ir gal viskas nebūtų taip beviltiškai juokinga, jeigu ne kvailas mano įprotis važiuojant namo su kursiokėmis jų klausinėt "o jūs nepamenat, ar aš šiandien buvau su skėčiu, ar be jo?". Šiandien nereikėjo to klaust, nes atsakymą išgirdau anksčiau nei spėjau prasižiot - "taip, Vaida, šiandien Tu be skėčio". Ir lygiai taip pat, kaip šiandien iš dangaus pasipylė lietaus, aš prapliupau juoktis: kam tada man išvis tas skėtis, jeigu per metus jis sušlampa tik keletą kartų? :]

Nešiojamas stogelis, kurio paskirtis apsisaugoti nuo lietaus, yra nevienintelis daiktas, kurio reikalingumu man aš kartais suabejoju. Dažnai mano žvilgsnis aplanko apatinėje lentynoje gyvenantį  lygintuvą. "Tavo gyvenimas kažkoks be jokios prasmės" - sakau jam kartą į savaitę valydama dulkes nuo balto paviršiaus. Pirkau jį prieš išsikraustydama į Kauną, nes sesė sakė, kad čia yra pats svarbiausias daiktas, kurį reikės turėt naujuose namuose. O aš ir patikėjau. Per tuos tris savo studentavimo metus tą draugužį su idealiai lygiu padu panaudojau maždaug kokius 8 kartus. Na, gal 10, bet tikrai ne daugiau. Galvojau, kad jeigu netyčia baltajam lygintuvui išaugtų kojytės ir jis išeitų pasivaikščiot, tikriausiai net nepastebėčiau, kad kažkas apatinėje lentynoje ne taip. Bet štai vieną kartą išaušo šiandiena, kai vienam mano švarkeliui prireikė lyginimo paslaugų. Kol karštas metalas slydo medžiaga, aš mąsčiau apie tai, kad gerai, jog čia tik daiktas, o ne žmogus, kuris neturėtų tiek daug kantrybės laukti, kol kažkam kažkada jo prireiks. Supratau, kad tas lygintuvas nėra jau toks ir nereikalingas, negu kad gali pasirodyt.

Esu iš tų žmonių, kurie vieną dieną tikriausiai patys savęs nesuras tarp dalykų, kurių prisikaupė per visą savo gyvenimą. Taip, aš ta, kuri saugo kalnus spausdintų konspektų, pavienius auskarus, išpakuotų dovanų popierių ir kitus nevisai naudingus daiktus, nes "o maža, galbūt kada nors prireiks". Kartais sugalvoju sumažint savo turto skaičių, bet dažniausiai tai ir lieka tik minčių lygmenyje. Bet visgi retkarčiais įvyksta tokie stebuklai pavadinimu "generalinė tvarka", kai mano šiukšlinė prisivalgo visokių dalykėlių, bet tuomet sekančią dieną būtinai ko nors prisireikia iš išmestų niekučių. Ir nors mano dienose nemažai tokių ir panašių absurdėlių, visgi gera gyventi tokį gyvenimą. Gera gyventi Vaidos gyvenimą :]

* * *

P.S.: šiandien mano virtuvė kvepėjo pievagrybiais, o vonia - skalbimo milteliais :]

Apie liūdną patirtį

Vakar iš skirtingų lūpų girdėjau tą patį klausimą - "ar jau apsipratai, kad nebėra tėvelio?". Ir nors ne į mane, o į prieš metus tėtį palaidojusį, šiandien jau pilnametį mano pusbrolį, buvo įsmeigti tie šuniškai gailūs žvilgsniai, buvo dar sunku klausytis to. Juk buvo metas, kada mane ir sesę lygiai taip pat apstodavo giminaičiai ir gailėdavo. Tuo metu norėdavosi visus išspardyt, kad dar labiau nedraskytų širdelės, bet šiandien, kai man jau nebe 16, o ir žaizdos ne tokios gilios, imu suprasti, kad ne visada tas gailestis ir didelės dėmesio dozės yra dirbtinės, kaip kad aš manydavau. Visi mes pripratę slėpt kažkur giliai savyje pačias juodžiausias savo savijautas, todėl kainuoja be proto daug pastangų jas parodyt kažkam kitam ir lyti kartu. Galvojau, kad pačiai turint tokios labai liūdnos patirties, bus paprasčiau likimo broliui ar sesei pasakyt ką nors labai tinkamo, tačiau suklydau. Veikiau priešingai - viskas dar labiau pasunkėjo, nes kuomet pats tai būni pergyvenęs, supranti šiek tiek daugiau nei kiti, ir kai žinai ko geriau nesakyt ar nedaryt, nebelieka nieko, tik kaip tylėt ir savo niūrią gyvenimo atkarpėlę išgyvent dar kartą. 

Aš niekada nesakau "amžiną atilsį tėvelis", nes mano širdyje Jis visada bus gyvas. Gyvens Jis toks, kokį prisimenu geriausiai: toks nedidukas, pražilęs, besijuokiantis, velniukiškai žibančio akutėm, mus su sese vadinantis "stirnukėm", žinias žiūrintis gulint tik ant mano lovos, sėdintis ant dirbtuvių slenksčio ir žiūrintis į savo karvelių pulką, nešiojantis raudonos languotus marškinius, su kuriais aš dabar miegu žiemą, skaldantis savo nemirtingus juokelius... Gyvens Jis toks, kokį tebemyliu iki šiol. 

* * *

P.S.: tai ar apsipratau, kad nebėra tėvelio? Apsipratau, bet tai labai nevykęs klausimas. Niekada niekam jo neuždavinėkit.

Apie istorijas :]

Man niekada nepatiko istorijos pamokos. Vietoj to, kad gilinčiausi kaip vyko antras pasaulinis karas ar kaip lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį, aš klausydavausi močiutės pasakojimų apie jos vaikiškas dienas. Ir taip buvo dėl to, kad ne datos ir įvykiai mane žavėjo labiausiai, o tai, ko nėra nei viename vadovėlyje - mažos istorijos su dideliais jausmais. Tokios, kurias nešiojasi kiekvienas su manimi gatvėje prasilenkiantis praeivis. Tokios, kokias gyvenam Tu ir aš. O svarbiausia tokios, kur jausmai svarbesni už faktus.

Šiandien man atrodo, kad pačių gražiausių istorijų autorė yra meilė. Rodos jausmas lyg ir tas pats, bet kaip skirtingai pasuka gyvenimus: mano tėveliai susipažino, kai abiems jau nebe daug buvo likę iki trisdešimties ir pradraugavę viso labo tik 4 mėnesius susituokė; mano dieduko sesuo pirmąkart ištekėjo, kai jai buvo 45eri, kai tuo tarpu būdama tokių metų mano mamytė jau liko našle; mano dviejų pusseserių dukros, kurios yra pora metų jaunesnės už mane, jau sūpuoja savo mažylius. Aš irgi turiu savo mažytę istoriją. Ir dabar, kai bandau įsivaizduot ką reiks atsakyt į savo mažųjų vaidučių ir arminukų klausimą "mamyte, kaip susipažinai su tėveliu?", nusišypsau. Galėsiu jiems papasakot tikriausiai populiariausią 21 amžiaus istoriją - apie tai, kaip kartais žmones suveda internetas. Dar galėsiu papasakot kiek daug kantrybės turėjo jų tėtis kol įtikino jų mamą ateit į pirmą pasimatymą, po kurio grįžus ji aplankstė kitos mašinos dureles. O viskas prasidėjo nuo to, kad prieš tris metus pavasarį Jis man parašė norėdamas pagirt mano nuotrauką su piene, todėl dabar tas geltonai besišypsantis augalėlis visada man primena mano istorijos pradžią - saulėtą ir be lietaus. Kas galėjo pagalvot, kad mano mylimiausia spalva man padovanos pačias dailiausias blakstienas turintį žmogų? :]


Ir pabaigai apie istorijų pabaigas. Kol kas aš tikiu laiminga savosios istorijos pabaiga, bet kartais negali nuspėt to, kas Tavęs laukia. Gražių žmonių istorijos niekada nesibaigia nelaimingai, o jeigu taip nutinka - vadinasi, tai dar ne pabaiga. Kartais tie liūdni nutikimai gali būt dar gražesnių istorijų pradžios. 

* * *

P.S.: prieš kelias naktis sapnavau sapną, kuris reiškia didelius pokyčius gyvenime. Dabar, kai pradėjau įtart kas būtent gali keistis, man pasidarė baisoka.

Mielas pavasari,

manęs kol kas nebus. Slėpsiuosi už milijono gigabaitų (nu gerai, gal šiek tiek mažiau) straipsnių mano kursiniui. Turiu lygiai savaitę, jeigu noriu kitą trečiadienio vakarą po beveik trijų savaičių sugrįžt namo pas mamą. Savaitę, kurioje suskaičiuota beveik kiekviena minutė. Ir nors žinau, kad mama rašydama sesei elektroninį laišką abejojo ar suspėsiu, aš žinau, kad tai padarysiu, nes 1) ne pirmas kartas, kai kažkas man sako, kad negaliu, o aš imu ir padarau; 2) vietoj tylaus sąžinės balso turiu visą garsiakalbį, kuris man padės pasiekt mano užsibrėžtą tikslą; 3) nėra to, ko studentas negalėtų padaryti. Ir kaip juokėmės šiandien su kursiokėmis prieš psichiatrijos seminarą - jeigu labai pavargsiu, tai laisvalaikiu (kas tas yr?) galėsiu parašyt Martišiui pora referačiukų ar padaryt psichologinės diagnostikos namų darbus. Guodžia bent tas, kad mano semestro darbų sąraše išbrauktų punkčiukų šiek tiek daugiau nei likusių nepadarytų. Palinkėkit man sėkmės! :]

O kad jau apie mano kursinį, tai... Rašau jį apie tai, kaip vaiko atsiradimas veikia santuoką. Ir gaila, kad reikia naudotis straipsniais, o ne šiaip pavyzdžiais iš gyvenimo, nes paskutiniu laikotarpiu tik ir girdžiu kaip kažkas kažką pagimdo ar kaip kažkas su kažkuo tuokiasi. O dar šiandien ryte besėdint skaitykloj ir bjaurojantis veidą intelektu gavau tokį įdomų klausimą: "o tai, pavyzdžiui, Tau Tavo būsima šeima magistro studijose nemaišys?". Džyyyzis, koks dar magistras ir kokia šeima, kai galvoj sukasi mintis "mesiu studijas, nes tingiu rašyt kursinį"?

Taigi, mielas pavasari, nepažadu, kad pasimatysim, nes kančios žada baigtis jau tik vasarą - birželio 4. Na, nebent stogas greičiau nučiuožtų.

Myliu, bučiuoju ir iki: reikia bandyt eit pasidžiaugt miegu, nes ryt planuoju nuo kokių 8 okupuot pačią geriausią vietą skaitykloj.

Vaida

* * *

P.S.: nereikia labai rimtai žiūrėt į šitą įrašą. Tiesiog mane šiandien kamuoja šiek tiek perdėtas hiperaktyvumas, kuris pasireiškia dideliu kiekiu nesąmonių kalbėjimo.

Stiklainis geltonų minčių :]

Panašu, kad viskas grįžo į senas vėžias: iš grojaraščio savo raudonajame telefone, kurio ekranu, dabar bėginėja padarėliai, kurie padeda žmonėms mane įsiminti („taip, pamenu Tave. Tu ta, kuriai boružės patinka :]“) ištryniau lauk liūdesį; širdy prisisodinau besišypsančių pienių; rytus pradedu anksčiau už savo žadintuvą, o vakarais gėlių pieva, kuria užsikloju, man padainuoja lopšinę apie tūkstančius gerų dalykų. Rodos nuo to laiko, kai paskutinį kartą jaučiausi taip geltonai pasikeitė tik tai, jog žolė dabar žalesnė. Na, ir gal darbų padaugėjo: universiteto intranete mano pašto dėžutėj padaugėjo laiškų, kurie pasirašinėjami vardu „Viktorija“, kas reiškia, kad po truputį juda mano kursinio (na gerai, kol kas dar tik jo plano) reikalai, o ant stalo krašto savo eilės laukia spalvotas popierius ir žirklės, kuomet sėsiu gamint penkiasdešimties žiedelių su palinkėjimais mamytei gražaus gimtadienio proga (kažkas nesumelavo sakydamas, kad pačios gražiausios idėjos ateina nuoširdžiai galvojant apie žmogų, kurį nori nudžiugint). Ir nors žinau kiek beprotiškai daug darbų turiu nuveikt per labai trumpą laiko tarpą, aš nesijaučiu taip, kaip šiandien popiet atrodė Kaunas. Priešingai – man atrodo, kad mano viduje dega daug daug spalvotų lempučių, kurios primena... Kalėdas :]

Yra kaltų dėl to. Visų pirma, tai mergaitė, kurios vardą savo telefono ekrane pamačiau vėlyvą penktadienio vakarą. Kalbėjom daug ir apie viską: apie savo lietingas būsenas, apie dovaną mamai, apie senus pažįstamus, apie tai, kaip pasiilgom viena kitos ir kaip laukiam birželio 17 dienos. Po to, kai atsisveikinom, aš įsitaisius sename fotelyje išgėriau didelį puodelį arbatos ir ėmiau galvot kuo dar galėčiau pasidžiaugt. Ir tada prisiminiau kitą mergaitę, kuri kartais savo žodžiais duoda man daugiau, negu kad pati Ji įsivaizduoja, ir dėl kurios, pasirodo, niekada neklydau. Bet ir tai dar ne viskas. Kai ko nors pritrūksta, yra trys išeitys tam spręsti: išeiti ieškoti kitur, atsisakyti savo norų arba kantriai laukti. Būtent paskutiniu keliu aš ir pabandžiau eit: dar kartą, tik jau stipriau, pasibeldžiau į vienas duris, ir... jos atsidarė :] Gal ne taip plačiai, kaip kad man norėjosi, bet tas šviesos tarpelis man leido ir vėl patikėt šviesesniu rytojum, kurį dabar kaip tik ir gyvenu. Galbūt mano problema ir yra tame, kad aš per daug noriu, kad žmonės elgtųsi taip, kaip norisi man. Juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad jame nėra scenarijų ir gyveni taip, kaip sugebi pats, o ne taip, kaip kad reikalauja kažkas kitas. Priimt žmones tokius, kokie jie yra – dar vienas punktas mano sąraše, ką turiu tobulint.

Dabar manyje saulėtų minčių tiek, kiek žvaigždžių švyti naktiniame rugpjūčio danguje. Skirtumas tik tas, kad jos niekur nekrenta. Buvau pamiršus, kad gatvė, kurioje gyvenu, tokia graži :]

* * *

P.S.: pastebėjimas ne į temą: mano kurse mokosi trys Vaidos ir dvi Neringos. Ir nežinau ar čia tik šiaip sutapimas, ar kažkas daugiau, bet taip jau gaunasi, kad abi Neringos turi po Vaidą. Ir aš negaliu nesišypsot, kai matau jas kartu, nes tų vardų junginys man visada primena mano Neringą :]

Priešlabanaktinis

Nebe suskaičiuoju kiek pirmųjų sakinių šiandien ištryniau čia, kol parašiau tai, ką šiuo metu Tu dabar skaitai. Iš tikrųjų tiksliai net ir nežinau ką norėčiau pasakyti, bet ir tylėt po truputėlį tampa nebe pakeliama. Štai todėl turėčiau dabar atsiprašyt Tavęs, kad eilinį kartą mano įrašas neatitinka blogo pavadinimo. Taip jau gaunasi, kad šypsenom ir džiaugsmu visada atrandu su kuo pasidalint, o štai kai baigiasi Kalėdos, purvinas lėkštes lieku plauti viena. Ir nežinau ar čia aš nedrįstu parodyt, kad man negerai, ar tiesiog... neturiu žmonių, su kuriais galėčiau būt visokia, o ne vien tik Vaida, kuriai visada viskas būna gerai. Žmonės bijo tiek savo, tiek svetimo liūdesio - taip kalba ne vien psichologijos vadovėliai, bet ir asmeninė patirtis. Dar ji sako, kad su baimėmis reikia kovoti, štai todėl prieš gerą pusvalandį peržvelgiau kontaktus skaipe ir... vistiek nesuradau vakaro pašnekesiui kitų pirštų, kurie galėtų spragsenti klaviatūra kitoje ekrano pusėje: tų, kurių žodžius man norėtųsi skaityt, būsena nėra nei žalia, nei geltona, net nei raudona - pilka ir žodis offline. Nors ką aš jiems būčiau pasakius? "Labas, kaip Tu?". O kas paskui? Panašu, kad bent jau kol kas mano baimės stipresnės už norus. Norus... O ko aš noriu? Noriu noriu noriu... Noriu, kad manęs ne tik klausytųsi, bet ir girdėtų. Kad suprastų. Kad leistų išsikalbėt. Kad nesakytų "apie tokius dalykus ne per skaipą reikia šnekėt" (taip, ne per skaipą, bet nuo kažko pradėt reikia). Ir aš tikiu, kad ateis tokia diena, kai tai nutiks, bet iki jos man reikia padaryti du dalykus: nugalėt savo kvailą baimę ir prisijaukint žmogų, kuris nebijotų mano liūdnų debesėlių, iš kurių kartais lyja lygiai taip pat, kaip kad dabar už lango. Šiąnakt tas lietus liūdnai mergaitei dainuos liūdną lopšinę, kol galiausiai ji užmigs ir susapnuos skaidrų vandenį (sapnų aiškintojai sako, kad tai reiškia laimę).

Labanakt.

* * *

P.S.: gal jau būtų laikas pasikeist blogo pavadinimą?

Mūrinių sienų dienos

Antradieniais mes žaidžiam psichologus: vidury rato atsiranda dvi kėdės, iš kurių vieną užima drąsuolis, kuris būna pasiruošęs išgelbėt pasaulį ir padėti tam, kuris įsitaiso priešais jį. Dar prieš atostogas teko ir pačiai pabuvoti kliento kailyje pasakojant kas negero darosi su manim. "Manau, kad manęs netenkina santykiai su man artimais žmonėmis" - pasakiau merginai, kuri tą dieną pabandė pasimatuoti psichologo profesiją. Žinoma, netokias problemas per 20 minučių vienkartinę konsultaciją reikia spręst, juolab kad ir dėstytoja pasiūlė pasiklausyt kaip bendrauja ne psichologai, o normalūs žmonės (kažkada jau rašiau, kad psichologija gadina žmones), tačiau bent jau pabandžiau kažkam papasakot kokios mintys neduoda man ramybės. Galbūt kažkiek palengvėjo, nes buvo keletas dienų, kada apie tai negalvojau, tačiau atostogų metu ir vėl ėmiau mąstyti apie tai kokius santykius turiu, kokių norėčiau ir kokie galėtų būti. Kartais man visiškai neįdomu kas kažkam nutiko darbe, kelintą vietą kažkas užėmė turnyre, kokį naują receptą kažkas išbandė, kokius brangius vaistus kažkam kažkas išrašė, ką kažkas suvalgė pietums ar kodėl kažkas šiandien nėjo į paskaitas. Aš noriu kalbėtis apie dalykus, kurie gyvena giliau. O labiausiai noriu kalbėtis kaip jaučiuosi aš pati. Noriu  žinot kaip į tuos jausmus reaguoja mano žmonės. Noriu išgirst gerų žodžių, kurie būtų skirti tik man vienai. Žinau, kad tai skamba egoistiškai, tačiau jau pritrūkau liniuočių, kuriomis matuoju savo kantrybę. Bandyt netylėt? Ne, nes per daug skauda: kai paskutinį syk pabandžiau tai padaryti, tarsi trenkiausi veidu į mūrinę sieną. Vienintelis turėtas planas nesuveikė, tad ko dar galėčiau imtis? Man atrodo aš skęstu. Išgelbėk.

* * *

P.S.: radau tobulus dainos žodžius, kurie labai atitinka tai, ką dabar jaučiu:

"I’m standing on the edge
Afraid of emptiness
Don’t leave me."

Apie tai, kaip nelietingai jaučiuosi lietingą dieną :]

Jeigu paklaustumėt mano mylimiausio namuose pas mamą gyvenančio jaukiai marginto ir papuošto žodžiais "svajonė apie amžinai žydintį medį išsipildė, kai sutikau Tave" puodelio kada jis jaučia gražiausius jausmus, jis atsakytų, kad tai įvyksta tada, kai jį aplanko raudona arbata su marcipanais. Kitaip atsakytų mano muzikos grotuvas: jam pačius šviesiausius jausmus bent jau šiuo metu dovanoja  Andriaus Mamontovo "Spalvotų sapnų" lėta versija (pasiklausyk). Dar kitaip pasakytų mano muzikinių instrumentų kampelyje tyliai snaudžianti tėvelio dovanota gitara: jos nuomone, nuostabiausi jausmai skamba tyliais mažoriniais arpedžio. Nesvarbu kiek dar daiktų kalbinčiau ir bandyčiau atspėti ką reiškia jausmai iš jų kiekvienam - atsakymas kaskart būtų skirtingas, nes dabar jau žinau, kad jausmai būna įvairių formų ir spalvų. Štai pavyzdžiui šiandien maniškiai panašūs į kvapą lauke po lietaus temstant, nors dar vakar lyginau juos su transporto spūstimis piko metu. Neįsivaizduoju kokiomis gėlėmis pražys mano rytojus, tačiau rytoj bus rytoj, o čia ir dabar man labai jauku: seniai bejaučiau pienių pūkų lengvumą mintyse. Šviesu. Rodos bent jau kol kas lietūs lyja kažkur kitur.

* * *

P.S.: "...apkabink mane, aš labai arti..." :]

Apie (ne)Vaidą

Praėjęs vakaras/naktis man įrodė, kaip kartais į naudą būna savyje atsisegt užtrauktuką ir kaip kokį šiek tiek susitepusį megztinį nuo savęs nuvilkti problemų bei nevisai šviesių minčių sluoksnį ir palikt namie tarp keturių sienų (kol kas dar neturiu minčių kokiais skalbimo milteliais skalbti tą savo kasdieninį drabužį). Turėjau drąsos būti kitokia: apsirengti trumpesne, negu kad man įprasta, suknele; apsiauti batelius aukštesniu kulnu, negu kad paprastai aviu; bendrauti su kitais žmonėmis, negu kad dažniausiai bendrauju; šokti klausantis kitokios muzikos, negu kad visada klausausi; grįžti namo vėliau, negu esu įpratusi ten grįžti. Ir nepasakyčiau, kad ta šiek tiek kitokia Vaida man nepatiko. Na, galbūt ir nenorėčiau, o gal ir nesugebėčiau tokia būt visąlaik, bet "atitrūkt" retkarčiais reikia. Vien jau tam, kad nors keletui valandų prie rūpesčių atsirastų "offline" būsena.

Be kelių minučių trys, gilyn į naktį tolstantis taxi ir lavina minčių skaudančių kojų "dėka" kelis kartus pailgėjusiam kely "pramonės prospekto Maxima - namai". Tada keturi rakto pasukimai durų spynoje, prieškambaryje paliekami bateliai, mano gražioji suknelė pakeičiama į rausvą pižamą ir butas paskęsta ramybėje iki ryto - Vaida grįžo į realybę pas savo dėmėtus megztinius.


* * *

P.S.: viena kursiokė prisipažino, kad aš buvau pirmas žmogus, kuris jai įrodė, kad linksmintis iš visos širdies įmanoma ir nesuvartojus nei vieno lašo alkoholio :]

Apie abejones

"Abejonė - būsena tarp tikėjimo ir netikėjimo, apima neapibrėžtumą arba nepasitikėjimą, faktų, motyvų ar sprendimo užtikrintumo trūkumą. Dėl abejonės atmetami arba atidedami tam tikri veiksmai, kurie manoma, gali būti klaidingi ar sukelti nepageidaujamas rezultatus. Abejonė taip pat gali būti apibrėžta, kaip neapsisprendimas tarp dviejų ar daugiau pasirinkimų, kuris iš jų geriausias." - taip man atsakė google'ė, kai jos paklausiau kodėl kartais man taip sunku užmigti ir kodėl mano pavasarį užklojo sniegas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Nors nesudariau jokios mano galvelės nuomos sutarties su tomis galbūt kiek keistokomis ir sunkiomis mintimis, jos vistiek čia įsikūrė, ir dabar tarsi maži pilki žmogeliukai bando viską many sujaukti. 1:0 - kol kas jų naudai.

O viskas prasidėjo nuo to, kai pastebėjau, kad ūgiu susilyginau su savo tikslais. Bet čia ne tas atvejis, kai žmogus užlipa į savo kalno viršūnę. Mano situacija kiek liūdnesnė: aš augu, o mano tikslai mažėja. Pavyzdžiui, kokioj devintoj klasėj svajojau tapti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gerai vertinama psichologe ir pasaulio gelbėtoja. Gal ir naivoka, bet tada aš tuo tikėjau ir nugalėjusi visus man kelią bandančius užkirsti slibinus (pačio baisiausiojo vardas buvo matematikos valstybinis egzaminas) bent vienu žingsneliu priartėjau arčiau savojo tikslo - įstojau ten, kur rodos ir turėjau atsirasti. Kai pirmam kurse paragavau ir išsiaiškinau kokio gi skonio iš tikrųjų yra ta psichologija, pagalvojau, kad galbūt man užteks geros psichologės vardo tik savo šalies mastu. Vėliau sekė ta stadija, kai man atrodė, kad gal man net nereikia padaryt kažkokios didelės karjeros ir pakaktų vien galimybės padaryt kažkam kažką gero, o vat štai šiandien aš jau net nežinau ar išvis norėčiau dirbti pagal tą specialybę, kuri bus įrašyta mano bakalauro diplome. Maža to, vis dažniau pagaunu save svarstant apie magistro studijas, bet ne klinikinėj psichologijoj, o kažkur kitur. Kur nors, kur būtų kuo mažiau mano ašarų ir sunkių svoriu minčių. 

Kai pabandžiau su kuo nors pasidalint savo tokiomis dvejonėmis, išgirdau "kokia nesąmonę čia sugalvojai?", "netikiu, kad BŪTENT Tu man taip sakai", "o tai kam čia tada stojai?", "tikiuosi Tau tai greit praeis" ir pan. Ir kaip man dabar visiems paaiškinti kaip sunku, o kartais net gi ir nepakeliama, suprasti daugiau negu reikia; automatiškai visur ir viskam ieškoti paaiškinimų ir priežasčių; bandyti skaityti tarp eilučių; žinoti daug, bet nemokėti to taikyti savo gyvenime; bandyti laikyti dangų; suvokti tai, kas vyksta ir kur link tai nuves; tikėtis gilių santykių ir jų negauti. Kartais geriau nežinot nieko ir plaukti pasroviui negalvojant per daug giliai. Kai lieti tik paviršių, mažiau skauda tiek Tau, tiek kitam. Niekas man anksčiau to nesakė, o dabar, kai pati savo kailiu tai pajutau, supratau, kad kartais galima apsinuodyti net savo svajonėm.

"Nesugriaukit manęs" - prašau dabartinių savo galvelės nuomininkų žiūrėdama kaip byra tinkas nuo mano kruopščiai daug daug metų statytos tvirtovės. Nors... galbūt griūties man dabar labiausiai ir reikia. Tam, kad galėčiau pastatyt kažką naujo. Bet ar nesisapnuos naktimis ilgesys tam, kas buvo ir galėtų būti? Sapnuosis. Bent jau dėl šito nekamuoja abejonės. Kaip norėčiau, kad googl'ė galėtų atsakyti ką man daryti toliau.

* * *

P.S.: vienas žmogus yra prisipažinęs, kad viena iš priežasčių kodėl jis žavisi manimi, yra ta, kad planuoju būti psichologe. Atleisk, jei to nebus. 

 

Naujienos iš kambarėlio taikos prospekte :]

Per praėjusią savaitę, kada čia manęs nebuvo, pasikeitė nei daug, nei mažai:

• nuolat trūkinėjantis belaidžio interneto ryšys privertė iš stalčiaus išsitraukti ir vėl pradėti naudoti tokį baltą stačiakampį daikčiuką, ant kurio parašyta "vodafone" - taip aš ir vėl tapau "pririšta" prie stalo (mėgsta tas nenaudėlis kažkaip išsiklibint, todėl geriau laikyt jį ramybės būsenoj); 
• iš baisiosios psichiatrijos kolio gavau dešimtuką - taip gera atsidarius exelio lapą su 106 studentų kodais ir pažymiais prie jų greta savojo numeriuko pamatyt maksimalų balą (paskaičiavau, kad tokių laimingųjų buvom iš viso 14) ir žinot, kad čia ne šiaip sėkmė, o pastangų, kurių šįkart tikrai daug dėjau besimokydama, įvertinimas;
• pirmadienį vedžiau grupinį užsiėmimą ir... sužinojau apie save kaip GALBŪT (atsirado abejonių, apie kurias kitame įraše) būsimą psichologę labai malonių dalykų: "man patiko ta jauki atmosfera, kurią kūrei", "Tavo balsas malonus ir jis čia labai tiko", "gal mažumėlę pritrūko teorinių žinių, bet labai patiko tai, kad stengeisi gilintis į kiekvieną dalyvį ir nepalikai jo problemų kyboti kažkur ore", "čia buvo pats nedirektyviausias vadovavimas grupei", "buvai labai tolerantiška ir kantri tylai"...;
• sekmadienį - trečiadienį gyvenau viena, o štai ketvirtadienį iš savo nuostabiosios kambariokės ne tik gavau lauktuvių belgiško šokolado, kurį pažadėjau pasidalint su savo šokoladomanu, bet ir... naują gyventoją, kuri porai savaičių užims pereinamą kambarį, o paskui puodelis, kurį jai paskolinau, ir vėl grįš pas mane;
• pasigaminau beprotiškai skanų vištienos troškinį (jeigu jau man pačiai skanus mano pačios gamintas maistas, tai jis iš tikrųjų gavosi visai gardus);
• penktadienio vakarą su kambarioke per lietų/sniegą pasivaikščiojom senamiestyje, o po to už tokį pavasarį jaukioj kavinukėj suvalgėm ledų;
• viena mylima mergaitė atsikratė to, apie ką aš labai dažnai svajoju žiūrėdama į veidrodį (mamytė sakė, kad mano reakcija, kai skambinau jai ir apie tai pasakojau, buvo tokia, lyg ta mergaitė būtų ne savo garbanas nusikirpus, o ranką nusipjovus - taaaiiip, kartais mano emocijos būna per ne lyg stiprios ir aš nevisai moku su jomis tvarkytis);
• pagaliau pasinėriau į įvairias mokslinių publikacijų paieškos sistemas įvedinėt raktažodžius "marital satisfaction", "young family", "having children" ir pan. savo kursiniam darbui, kurį rašysiu apie tai, kaip pasitenkinimą santuoka ir santykiais joje lemia atsiradę vaikai;
• išgirdau du nuostabius sakinius iš dviejų žmonių, kuriuos myliu labiau už save pačią: "Tu patikimiausias žmogus man" ir "...ir tada pasigyriau, kad vasarą Tavęs labai laukiu, todėl šiaip ar taip ji man ypatinga bus".

 * * *

P.S.: po nesėkmingo bandymo vakar parašyti apie tai, kas šiuo metu dedasi mano mintyse, darkart įsitikinau, kad faktais kalbėti lengviau negu jausmais.
 

Mažieji savaitgalio džiaugsmai :]

Mėgautis šiltais saulutės spinduliais.

Pasipuošti iš spintos išsitrauktu pavasariniu samaniniu švarkeliu.

Kalbėtis valandą telefonu su mama.

Būti netikėtai maloniai nustebintai ir dėkingai už boružėlę-skalbinių segtuką kursiokei, su kuria Tave sieja tik pasisveikinimai prasilenkiant.

Nusipirkti pačius gražiausius batelius, kokius tik esi kada nors turėjusi gyvenime (belieka tik išmokt vaikščioti su jais).

Pasikeisti fono paveikslėlį telefone.

Ryte feisbuke ant sienos rasti sausainių-boružėlių nuotrauką.

Stovint eilėje parduotuvėje su pakeliu pieno išgirsti iš vyro stovinčio prieky "panele, prašau jūs pirma".

Atnaujinti savo playlist'ą naujomis dainomis.

Pažiūrėt porą mergaitiškų filmų.

Išgerti atvėsusios melisų arbatos.

Gauti sms žinutę iš kursiokės su turiniu, kurį pati norėčiau kartais išsiųst, bet nedrįstu.

Džiaugtis kambariokės rytdienos kelione į Briuselį.

Pačiai planuoti savo pirmą skrydį lėktuvu birželio 17.

Skaityti sesės laišką.

Dar kartą išgyventi labai gražią savo meilės pradžią skaitant skaipo susirašinėjimus nuo 2010 m. rugsėjo.

Laikyti langą pravirą visą dieną.

Ne tik matyti, bet ir jausti pavasarį kiekvienu kūno milimetru.

Apie sniegą, kurio iš tikrųjų nėra :]

Tikriausiai kalti tie po visą mano kambarėlį taikos prospekte išmėtyti lapai marginti žodžiais "hiperbulija", "katonija", "anoreksija", "anekforija", "agnozija" ir kitais psichiatrijos keiksmažodžiais, kad viskam, kas vyksta šalia manęs bandau nustatyti kokią nors ligą (ribokit bendravimą su manim! :D). Štai, kad ir tam, kas dėjosi vakar su gamta: simptomai - orų kaita; diagnozė - pavasaris laukia(si). Žinau, kad šįkart spėju teisingai, nes jaučiu širdim, kad pats gražiausias metų laikas man padovanos kažką naujo. Kažką tokio, ko neturiu. Kažką tokio, kas nušvies mano dienas. O kol kas laukiu, nes tokiu laukimu labai gera laukti :]

Ignoruoju sniegą už lango, ir kol kas man tai puikiai sekasi. Egzistuoja gyvenimo sudėtis: 10% sudaro tai, kas mums nutinka, o net 90% yra tai, kaip mes žiūrim į tuos 10%. Todėl man šiandien labiau norisi skaičiuoti baltus debesėlius nei šaligatvio plyteles (tikiuosi čia ne įkyrus skaičiavimas iš mąstymo sutrikimų); labiau norisi žiūrėt žmonėms į veidus nei į batus; labiau norisi iškėlus galvą šypsotis nei nuleidus akis galvot kaip šlampa kojinės batuose; labiau norisi gyventi. Būna blogai, bet juk ir gero mūsų gyvenimuose bent šiek tiek atsitinka, todėl tai, kas nėra taip gerai, kaip kad norėtųsi, bent jau šiandien aš stengiuosi ignoruoti kaip tą sniegą, kuris po truputį traukiasi (aš tikiu, kada nors ir negerumai ištirps kaip jis).

Taigi, grįžtant prie psichiatrijos, kuri manęs lauks kol žaliu troleibusu arba raudonu autobusu parvažiuosiu iš konsultavimo psichologijos paskaitos ir seminaro, man atrodo, kad susiradau sau naują ligą: simptomai - šypsena veide ir spindinčios akys; diagnozė - laiminga (kaip ir pats pavasaris) :]

* * *

P.S.: saulė tirpdo žiemą ir atveda pavasarį. Mano saulė man irgi šviečia :]

Apie naują suknelę :]

Tas, kuris pasakė, kad laimės negalima nusipirkti, mums labai stipriai pamelavo. Vakar pati tuo įsitikinau, kai už porą banknotų įsigijau daiktą, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio. Dabar mano laimė kabo spintoj ir laukia balandžio 4osios. Tiesa, nujaučiu, kad kiekvieną vakarą prieš einant miegot mano nauja juoda maža suknelė būtinai išvys lempų šviesą ir išeis į pasimatymą su veidrodžiu. Galbūt tai atrodo šiek tiek kvailokai ir juokingai, bet man taip patinka žiūrėt į gražius daiktus ir pačiai jaustis tokia. Aš žinau, kad mano kojos nevisai tokios, kokių norėtųsi, ir oda skiriasi nuo tų, kurios pozuoja žurnalų viršeliams. Galbūt kūno linijoms irgi tolokai iki standartų, apie kuriuos svajoja didžioji dalis moterų ir merginų, bet... Ta suknelė viską kompensuoja. Ir tikriausiai daug svarbiau yra tai, kaip jautiesi nei kaip atrodai, nes... kaip jauties, taip ir atrodai :] Savo atvaizdui veidrodyje sakau: "Vaida, Tu labai graži" :]

Jeigu pavyks parduot savo vasarą man svetimoj šaly, prisipirksiu daug suknelių. Ir batelių - gal net su kulniuku (niekada nebūčiau patikėjusi, kad ateis toks laikas, kai norėsis šito). Ir būsiu tokia laiminga, kokia esu dabar žiūrėdama į savo naująjį pirkinį. Neįtikėtina, kad kartais medžiagos gabalėliai yra daug daug kartų vertingesni, nei kad parašyta jų etiketėse. Maži dalykai turi galią teikti didelį džiaugsmą :]

* * *

P.S.: norėčiau dirbti konsultante batų parduotuvėje ir taip pardavinėt vienus geriausių vaistų nuo liūdesio :]

Apie matematiką ir santykius

Kada kalbėti; kada patylėti; kada apsimesti, kad nieko nežinai; kada nedaryti nieko ir palikti viską taip, kai yra; kada leisti viskam vykti savaime; kada meluoti... - nemažai yra pasirinkimų, o situacijų, kuriose juos galima panaudoti mažiausiai tūkstantį kartų daugiau. Ir kaip atsirinkti kada kaip pasielgti tinkamiausia?

Kuo labiau gilinuosi į santykius tarp žmonių, tuo aiškiau suprantu, kad teisingai išspręst įmanoma tik uždavinius su skaičiais. Na, gal ne taip pasakiau: santykius tikriausiai irgi galima tvarkyt teisingai, tik skirtingai nuo matematinių skaičiavimų Tu niekad nesi iki galo užtikrintas, kad rezultatas, kurį gavai, yra pats tinkamiausias tai situacijai. Santykiams nėra kažkokios bendros formulės, kurią pritaikius pasauly atsirastų tiek šypsenų, kad nebereiktų elektros lempučių ir kiaurą parą būtų šviesu. Kas tinka vienam žmogui, nebūtinai suveiks ir su antru - juk nemindo Žemėj takelių dvi tokios pat asmenybės. Tas pats dalykas vienam gali uždegti dieną tūkstančiais spalvotų švieselių, o kitam būti tuo šlapiu skuduru, kuriuo labai skaudžiai buvo trenkta į veidą. Ir nors galbūt Tau atrodo, jog stengiesi kiek įmanoma labiau būt geras kitiems, kartais išgirsti kaip užsidaro durys ir nesupranti ką padarei netaip.

Džiaugiuosi kaip koks Kolumbas atradęs savąją Ameriką - supratau ką turėčiau daryti kitaip, kad nereiktų kaskart liūdėti, kai darant tai, kas Tau atrodo geriausia, nutinka blogiausia. Dabar jau žinau, kad santykiai niekada nepriklauso nuo Tavęs vieno: galbūt tam kitam žmogui visiškai nereikia to, ką siūlai Tu; galbūt jis turi kažkokį kitokį sprendimą, kurio Tu negirdi, nes per ne lyg daug stengiesi primest savo formulę. Nebūtinai tai, kas Tavo manymu yra gerai, iš tikrųjų yra gerai. Nebūtinai Tavo tiesa yra tiesa su tašku - santykiuose vienas pats tiesos žinoti negali.

Pasiilgau matematikos - ten viskas paprasčiau nei gyvenime.

* * *

P.S.: kažin ar gali egzistuoti koks nors ryšys tarp gautų 66% iš matematikos valstybinio ir mano (ne)gebėjimo tvarkytis su santykiais?

Mano džiaugsmas kvepia pavasariu :]

Šiandien toks penktadienis, kuris skamba m-1'u ir kvepia skalbimo milteliais. Kol balkone džiaustau šlapius savo drabužius ir bandau prisimint mokyklos choro laikus bandant tylomis pritarti kompiuteryje skambančiai mylimai radijo stočiai, sugalvoju savo kambaryje palikti langą pravirą kiek ilgėliau ir bent kartą gyvenime ne tik imti džiaugsmą iš gatvės, bet išleist kažkiek ir savojo, kad pradžiai bent jau taikos prospektas žinotų, kad žydi ne tik ta orchidėja skaičiuojanti išeinančius ir grįžtančius namo žmones. Žydžiu ir aš: girdžiu pačias gražiausias dainas, matau pačias ryškiausias spalvas, užuodžiu pačius skaniausius kvapus, valgau pačias gardžiausias bandeles, liečiu pačius švelniausius paviršius, jaučiu pačius tikriausius jausmus. Ir nors galbūt aš neturiu visko, ką norėčiau turėti, bet tą, ką turiu, labai myliu. Ir kol taip yra, aš nevystu :]

Galbūt sutemęs Kaunas nėra pati saugiausia vieta, bet man taip gražu pro žalio troleibuso langą stebėti lempomis apšviestas miesto gatves ir jaustis viso to dalimi. Ne, aš beveik niekad vėlais vakarais nepalieku liūdėti savo meškinų, tačiau taip jau gavosi, kad antrą vakarą iš eilės namo grįžtu gerokai po devynių. Ir nežinau kodėl, bet šį vakarą visiškai spontaniškai aplankyti Eiguliai man pasirodė daug įdomesni nei vakarykštė laisvės alėja. Galbūt todėl, kad žinomiausia miesto gatvė buvo tuštesnė už tą miegamąjį rajoną. O gal dėl to, kad Eiguliai man yra "užsienis", t.y. galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti kartus kada aš lankausi tame svetimame rajone, kai tuo tarpu laisve praeinu bent kartą per savaitę. Į artimus savo planus rašausi punkčiuką "aplankyti Megą ir Šilainius", nes esu beveik garantuota, kad ir ten reikalingas mano džiaugsmas :]

Tobulas miegas manęs laukia džiaugsmu išvėdintame kambaryje ir pavasarišku oru pakvepintoje patalynėje apkabinus meškiuką, bet iki to dar liko pusė stiklainiuko močiutės vyšnių uogienės ir pluoštas popierių, kurie man pasakoja apie konsultavimo psichologiją :]

* * *

P.S.: gera turėt žmogų, kuriam gali parašyt porą A4 formato puslapių elektroninį laišką praktiškai apie nieką, ir žinot, kad atsakymas nebus tik dvi eilutės :]

Apie tai, kaip pora orchidėjos žiedų gali grąžinti pavasarį :]

Nuo to laiko, kai taikos prospekte vienas 107ojo namo langas pražydo orchidėja, man kiek netikėtai atsitiko pavasaris. Šiltas, saulėtas, gyvas, spalvingas, gaivus. Visiškai nepriklausomai nuo to, kas gali dėtis už lango. Nors jau ir lauke saulutė stengiasi lepinti po žiemos miego palengva bundančias miesto gatves ir gatveles. Nepamiršta ji ir tos gražuolės, kuri kiekvieną kartą grįžtant iš paskaitų moja man iš antro aukšto trečio lango skaičiuojant iš kairės į dešinę. Nė kiek nesumeluosiu sakydama, kad nuo tos dienos, kai tas žavingas augalėlis atsirado mūsų virtuvėj, pradėjau gerti dvigubai daugiau arbatos. Vien tam, kad turėčiau progą dažniau apsilankyti patalpoje su durimis margintomis vaisiais, daržovėmis ir keptu viščiuku (kas jau kas, bet kai kurios durys mūsų butuke laaabai gražios! :]), ir paspaudus gelsvai balto virdulio mygtuką grožėtis tuo nuostabiu pavasariu stikliniame vazone :]

Svajoju, kada galėsiu išsitraukt savo samaninį švarkelį, o kol kas vietoj to į paltą segu tetos veltą mėlyną gėlę vadindama ją žibute ir įsivaizduodama, kad tai greičiau leis termometro stulpeliui pakilti iki dviženklės pliusinės temperatūros. Ir dar - stengiuosi namo važiuoti troleibusais ir autobusais, kurie neišleidžia stotelėj, esančioj arčiausiai namų. Maža to, kartais išlipu vienu sustojimu arčiau ar toliau negu, kad man reikia, nes norisi pasiklausyt miesto, žiūrėt į praeivių veidus, suskaičiuot šaligatvio plyteles ir kvėpuot pavasariu. Ir nors namie manęs nekantriai laukia pluoštai konspektų, krūvos rašto darbų ir vis dar nepradėtas kursinis, į savo taikos prospektą aš nebeskubu taip, kaip žiemą. Palauks. Kada džiaugtis tuo, kuo noriu, jeigu ne dabar? :]

* * *

P.S.: ištraukėlė iš laiško, kurį perskaičius visą dieną šypsojausi:

"..čia, atėjus pavasariui, visos reklamos su boružėm, pamatytum. Čia kada atidarinėdama sodo duris viena jomis ropojo, tai net pašnekėjau su ja. Sakau: "O, laaabas, Vaidule, kur čia vaikštai?", o tada paėmiau į ranką ir paleidau sode pasiganyt. Ai, dar paprašiau, kad skalbinius išdžiautų, bet gal negirdėjo..." :]

Apie gražią dieną :]

Yra tokių dalykų, kurie yra žavūs vien dėl to, kad galbūt kitu laiku, kitoje vietoje ir susiklosčius kitoms aplinkybėms jų galėjo ir nebūti. Pavyzdžiui šiandiena: jeigu dabar būtų 2011 ar 2013 metai, ši vasario 29 diena neegzistuotų, bet dabar taip gera, kad sėdžiu ant savo minkštosios gėlių pievos ir šypsausi datai, kurią matau savo dell'iuko dešiniajame apatiniame kampe. Ir man taip gera, kad šiandien yra šiandien - nėra jokių vakar ir jokių rytoj. "Jei esi dabar ir čia - visas džiaugsmas Tavyje" :]


Kepu šiandien džiaugsmo pyragą iš sniego, kuris virsta į balutes pranašaujančias pavasarį; iš besišypsančios troleibuso vairuotojos; iš senutės, kuri kepyklėlėj paklausė manęs kuri šiandien savaitės diena, o po to pasigyrė, kad savaitgalį jos aplankyti atvažiuos anūkai; iš saulutės jau po truputį šildančios nugarą belaukiant autobuso; iš vaizdų pro langą; iš to, kad išėjus iš psichiatrijos seminaro ligoninėje, lauke jau šviesu; iš vis daugėjančių gatvėse šypsenų; bet pati pati svarbiausia šito ypatingo dienos kepinio sudedamoji dalis yra lėktuvo bilietas birželio 17 dienai, ant kurio parašyta "Kaunas - Birmingham", kas išvertus į mano kalbą reiškia "Kaunas - sesė". Ragauju skanią šiandieną, o mintyse sukasi mintys, ką gardaus gaminsiu ryt :]


* * *

P.S.: kai pabusiu, jau bus pavasaris :]

Pavasarį namo :]

Šiandien patikėjau, kad galiu grįžt namo - ten, kur šilta, jauku, ramu, šviesu ir švaru. Namai nereiškia, kad iš mano debesų nelis. Namai reiškia, kad turėsiu stogą, ir priešingai nei dabar, kai gūžiuosi į kamuoliuką kažkur vidury laukų ir šlampu, krentant liūdniems lašams aš galėsiu gerti arbatą ir likti sausa. Gera augintis tokią šviesią mintį ir laistyt ją tikėjimu :]

Galvoju pati sau tyliai, kad tikriausiai taip veikia vaistai, kuriuos išsirašiau vakar. R. palieka rytinę žinutę čia; U. man sako: "Vaida, aš Tave girdžiu ir džiaugiuosi, kad esi čia"; I. man patarinėja ką galėčiau padovanot mylimuko tėčiui jubiliejaus proga, kai laisve einam iki kepyklėlės; N. apkabina stotelėje laukiant 37ojo autobuso; K. ir I. pasisiūlo kartu nuvažiuot iki pašto Krėvės prospekte, kad nepasiklysčiau, I. laukia namuose su dar karštais pietumis. Ir aš jaučiu kaip einu į pavasarį, o geri žmonės mane ten lydi :]

Būna taip kartais, kad tą patį dalyką pamatai kitoj šviesoj ir jis tampa kažkoks ypatingesnis. Taip man buvo su viena daina: kai vakar vakare atradau šitą -> http://www.youtube.com/watch?v=esYJjXvJOjU, pirminės versijos jau nelabai norėjosi klausytis. Dar taip man būna su žmonėmis: kartais iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip spygliuoti ežiukai, jie iš tikrųjų pasirodo esą švelniakailės avytės. Būna ir atvirkštinių variantų, bet tai tik retos išimtys. Yra tokių žmonių, kuriuos aš žinau, bet nepažįstu, ir jaučiu kažkokią maloniai keistą ir sunkiai paaiškinamą simpatiją. Tiesiog kartais turiu stiprią nuojautą apie tai, kad kai kurie žmonės yra ypatingi. Norėčiau juos pažinti, jeigu jie tik leistųsi ir norėtų to. Norėčiau su jais savo pavasaryje išgerti puodelį arbatos :]

Šįvakar trumpam taikos prospekto namus glostė netikėta vakarinė saulė. "Kaip norėčiau, kad tas taikos prospektas būtų mano gyvenimas" pagalvojau, o paskui prisiminiau, kad juk ir aš pati esu šito prospekto mažytė dalis, vadinasi ir aš gavau spindulių, kuriuos tuoj sugaudysiu ir sudėsiu į savo knygelę gėlėtu viršeliu. Augsiu, pažadu :]

* * *

P.S.: "laimės ieškotojas panašus į girtuoklį, kuris niekaip negali rasti savo namų, nors žino kur jie yra". Blaivausi artėjančiu pavasariu :]

Apie mano ligą

Sakoma, kad jeigu netyčia pamatome tuos pačius skaičius ties valandomis ir minutėmis, ir sugalvojam norą, tai jis išsipildo. Maniškiui užteko 19 minučių. Tikriausiai turėčiau krykštaut iš laimės, bet čia ir vėl pasikartoja Mikės Pūkuotuko ir balionėlio istorija. Nedžiugina, nes jis pasiekė mane jau pavėlavęs. Taip ir žinojau, kad nekokia mintis buvo atsinešt norą iš vakar.

Viena protinga moteris, kuri ryte parašė žinutę "Labas rytas, saulute. Jeigu kur nors šiandien eisi, apsirenk šilčiau." visada sakydavo, kad man bus sunku gyvent. Ir neklydo. Stojau į psichologiją tam, kad rasčiau būdą kaip padėt sau pačiai, bet panašu, kad prisidariau tik dar daugiau problemų. Galbūt jeigu tiek daug negalvočiau ir mažiau suprasčiau, viskas būtų žymiai paprasčiau.

Kas būtų, jeigu būtų... Tačiau yra kaip yra. Per dažnai būnu su liūdnais žmonėmis (t.y. su savim pačia), ir tas, kaip jau spėjau suprasti, tikrai neduos nieko gero. "Gydytis žmonėmis" - tokį receptą išsirašiau sau, bet nesu tikra ar pavyks gauti tokių vaistų. Bet pabandysiu. Jei ne šiandien, tai rytoj. Jeigu ne rytoj, tai poryt. Jei ne poryt, tai po savaitės. Jei ne po savaitės, tai po mėnesio... Arba tyliai tikėsiuosi, kad nustosiu sirgti savaime.

Dažnai girdžiu kitų žmonių lūpose žodžius "norėčiau būti turtingas", "norėčiau būti gražus", "norėčiau būti populiarus" ir pan. O ko noriu aš? Norėčiau būti laiminga. Ir dar norėčiau neįtarinėt kiekvienos šypsenos gatvėje, kad galbūt po ja slepiasi tokia pati liūdna istorija. Juk ne visi tokie idiotai kaip Tu, Vaida, ir šypsosi ne vien dėl to, kad kažką paslėptų. Būna ir tikrų šypsenų. Juk ir pati kažkada šypsojaisi, nes tai daryti buvo gera. Juk ir pati kažkada buvai laiminga. Ir būsi. Tikrai būsi, Vaida.

* * *

P.S.: prisnigo, o jau galvojau, kad pavasaris čia pat.

Paskaityk mane ir paklausyk kaip jaučiuosi. Taip, Tu.

http://www.youtube.com/watch?v=u0KQqOai-uA

Žemuogės ant smilgos

Mokausi šypsotis iš naujo, todėl ant mano stalo atsirado dailiomis gėlėmis marginta užrašų knygutė, kuri kiekvieną vakarą pasipildo gerais dalykais. Turiu nuo kažko pradėt, kad tas savo jausmuose šiek tiek pasiklydęs žmogus ir vėl būtų gražus. Todėl kiekvienąkart prieš miegą visus savo dienos džiaugsmus suveriu tarsi žemuoges ant smilgos ir įamžinu tam, kad reikalui esant būtų įrodymų sau pačiai, kad gyvenu gražų ir jaukų savo gyvenimėlį su mamos žinutėm, su sausainiais iš Prancūzijos, su +2 laipsniais už lango, su gražiom dainom, su gatvės praeivių šypsenom, su laiku atvažiuojančiais autobusais, su gražiais batais (nors ir ne ant mano kojų), su boružėm, su šviežiomis bandelėmis, su vyšnių uogiene, su tyliomis svajonėmis... Su tuo, kas telpa į mano dienų kišenes.

* * *

Yra toks paprastas ir mažas dalykėlis, kurį norėčiau šįvakar įrašyt į savo pozityvių dienos įvykių sąrašiuką, bet kol kas negaliu. Jis dar turi lygiai pusvalandį atsitikt, nes paskui name, kuriame gyvenu darbo dienomis, vienu šviesos kvadračiuku bus mažiau.

Į lietų iš sniego

"Natūralu, kad sniegas virsta lietumi" sakau sau klausydama kaip vakarykštės mano džiaugsmo snaigės virsta sunkiais į palangę kapsinčiais šaltais lašais. Nieko neatsitiko, bet jaučiuosi kažkaip... tuščiai. O galbūt taip jaučiuosi būtent todėl, kad mano gyvenime jau per ilgai nieko neatsitinka? Bet po velnių ką aš pati darau, kad kažkas atsitiktų? Nieko. Visiškai nieko. Tik laukiu, nes tai daryti moku geriausiai. Aš žinau, kad norint kažką keist, reikia kažko imtis. Bet ko? Ir dar kitas klausimas: ar išvis noriu daryt kažką? Man patogiau sėdėt savo kamputy ir tiesiog laukt, kol kažkas atsitiks savaime. Ir dar norėt, kad kas nors mane suprastų. Bet... kaip galiu to tikėtis, jeigu pati niekaip savęs nerandu? Taip, aš girdžiu, matau, kalbu, liečiu, jaučiu, turiu mylimų žmonių, studijuoju tai, apie ką svajojau nuo 9 klasės, siekiu įgyvendint pagrindinius savo tikslus ir svajones, bet manęs, kaip ir geriausio filosofo pasaulyje - Mikės Pūkuotuko, tas iš išorės labai gražiai atrodantis balionėlis, kurį vadinu laimingu gyvenimu, kažkodėl nedžiugina. "Turtingiausias tas, kurio džiaugsmams reikia mažiausiai pinigų" - skaitau savo kompiuterio ekrane, ir pasidaro taip liūdna, kad skurstu.

Lietus visur: ant mano palangės, mano kompiuterio ir telefono ekranuose, mano grojarašty ir mano širdyje. Guodžia ta mintis, kad jeigu kietos būsenos dalykas pamažėle virsta skystu, vadinasi kyla temperatūra, o tai reiškia, kad ateina pavasaris. O pavasarį viskas būna paprasčiau, nes kvepiantys obelų ir vyšnių žiedai, skirtingai nei sniegas, niekada nevirsta lietumi.

Laukiu pavasario, nes tai tikriausiai vienintelis geras dalykas, kuris ateina pats savaime.

* * *

P.S.: ne, aš neliūdna. Aš tiesiog šiandien labai nuoširdi.