Širdis pasipuošusi Kalėdoms :)

Negali šiandien mano širdis nesišypsot, nes būna, kad 4 val. atsidarai stiklainiuką mamos marinuotų agurkėlių, užmiegi 5 val., išbundi 6 val. be žadintuvo, o 7 val. susidėjus pusė gyvenimo į lagaminus pradedi kelionę namų link. Būna ir taip, kad pusvalandį kalbiesi su autobuso vairuotoju kodėl Mergalaukis vadinasi Mergalaukiu, o išlipant Jis Tau palinki linksmų švenčių. Dar būna ir taip, kai po besišypsančio miego pagaliau savo lovoj mamai atnešus šūsnį vokų tarp dirbtinų reklaminių sveikinimų randi visiškai netikėtą, pilną gerų žodžių atvirutę iš Giraitės.

Keletą metų atostogavęs šiemet į mane sugrįžo tas toks stebuklingų Kalėdų jausmas. Ir nors šiemet prie kūčių stalo sėsim tik dviese su mama, tačiau aš ir vėl jaučiuosi beveik taip, kaip vaikystėj. Į Kalėdų pirmąją dieną įsileisiu pačių artimiausių širdžiai žmogeliukų džiugesiukus, o kartu su antrąja mane apkabins mano džiaugsmo rankos :) Taip ir praeis manosios Kalėdos. Tikrų tikriausios Kalėdos :)

4.

LABAS RYTAS su šypsena :)

Kažin ar žmonės pagalvoja kaip jie atrodo rytais ? Ne, aš nekalbu apie nepriekaištingai išlygintus rūbus ar pusvalandžius praleistus darantis šukuosenas ir chemija maskuojant savo matomus defektus ir pabrėžiant privalumus. Turiu galvoje daug paprastesnius dalykus. Ar kada teko bandyt suskaičiuot pilname troleibuse į darbus ir mokymo įstaigas skubančius besišypsančius žmones ? Pernai skaičiuodavau kiekvieną rytą, ir nors meluočiau sakydama, kad niekas nesišypsojo, tačiau geriausiu atveju užsilenkdavo kokie 4 rankų pirštai. Nors šių metų paskaitų tvarkaraštis man buvo ir dar tebėra labai patogus mano pelėdžiukiškai prigimčiai, karts nuo karto prisimenu šitą praėjusių metų tradiciją. Kad ir šiandien - nors labai sunku buvo palikti šiltus patalus, vistiek didvyriškai ankstų rytą stotelėje "Taikos prospektas" laukiau 16-ojo maršruto trolio-mumio ir riedėjau iki centrinio miesto pašto su labai svarbia misija - kalėdine dovana savo mažylei :) Tikriausiai visa išsišiepus ir linkėdama pašto darbuotojai, kuri mane aptarnavo, geros dienos atrodžiau kaip ateivė iš kitos planetos, bet tiesiog būna dienų, kai nesišypsot tiesiog neišeina. Juk negaliu pamiršti vieno iš savo pagrindinių gyvenimo tikslų - dalinti šypsenas... :)

Džiaugsmo pyragas ant laimės debesėlio :)

Gyvenimas man iškepė didelį džiaugsmo pyragą, ir bijodama, kad kito nebegausiu, vartoju jį mažulyčiais gabaliukais. Saikingai. Pjaustausi jį pagal tikslius išmatavimus abejonių peiliais užsimerkus, kad nematyčiau, kaip nubyra daug daug trupinukų žemyn...

O taip norėtųsi iš lėto mėgautis ta salduma, nesibaiminant, kad nieko neliks ateičiai ir tikint, kad rytojui likimas iškeps dar skanesnį kepinį, kurio nereiks pjaustyt abejonėmis... :)

Nepakeliam akių į dangų, nes bijom tenai įkrist - mintis nevisai mano, bet dabar nesurandu tinkamesnių žodžių, kuriais galėčiau aprengt savo būseną. Taip, aš bijau rizikuot, todėl ir vengiu išleist akis į pasimatymą su dangum, nes jeigu reiktų krist nuo laimės debesėlio, žinau - niekas apačioj nepadėtų pagalvės, kad mažiau skaudėtų...

O taip norėtųsi tabaluoti kojomis virš miestų su besišypsančia siela ir didele sauja džiaugsmo pyrago trupinių, kuriais saldinčiau neskanias kitų gyvenimų dienas... :)

Būtinai iškepsiu džiaugsmo pyragą tam, kuris pasakys kur man palikt baimes ir abejones. Ir dar šypsenų arbata pavaišinsiu :)

Kai šypsosi sniegas... :)

...viskas atrodo kitaip. O galbūt būtent dėl to ta girgždanti po kojomis baltuma džiugina, nes šiandien viskas ne taip kaip vakar ? :)

Būna dienų, kai nemoki pykt, kai nesinori skubėt, kai pamiršti lietų iš juodų debesų ir kai viskas neatrodo liūdnai. Būna dienų, kai Kalėdas ne matai, bet jauti. Būna dienų, kai užsikreti nuo kitų nutrupėjusias mažyčiais džiaugsmo burbuliukais, ir galbūt tas labiau kutena vidų, nei kad nuosava sėkmė. Tiesiog būna dienų, kada šypsaisi ne tik išore, bet ir vidumi. Tokia diena ir yra šiandien :)

Žiema man gražiausia vakarais, kai seni ir tarsi pavargę namų kaminai į dangų dūmų pavidalu išleidžia svajones, kad jos pildytųsi. Mažytei man visada taip atrodydavo. Matyt tos mažos mergaitės many yra likę dar ir iki šiandien, nes grįžus iš vakarinėmis šviesomis besipuošiančio miesto centro į savo rajoną, išlipus iš troleibuso nuvalytą takelį link namų palikau kitų praeivių žingsniams, o pati palikau pėdsakus dar mažose pusnelėse, nes norėjosi ant batų į namų jaukumą parsinešt mažų baltų džiaugsmelių :)

Laikas stebuklams. Gyventi gera kol tiki jais :)

Mylu mylu, mudi mudi ir žiemos nėra :)

Staiga įpuolus dviženklė minusinė temperatūra pavertė mini čiuožyklėlėmis lietų ir pademonstravo šiltų paltų, kepurių, pirštinių ir kito gėrio kolekciją. Perfrazuojant į kraują įaugusios reklamos sakinį - įvaizdis dar ne viskas, šaltis yra viskas. Ir kai stovint prie veidrodžio reikia rinktis tarp šąlančių ausyčių ir neitin žaviai susivėlusių plaukų, aš visgi pasirenku kepurę. O ir sesės paliktom kumštinėm pirštinėm neleidžiu liūdėti laukdama mažojo Kalėdų stebukliuko - didelio ir šilto mamytės megzto šaliko su boružėm, kad derėtų prie tų nuostabių vilnonių kojinių, kurios dabar šildo kojų pirščiukus :)

Poryt gruodis atsiveda žiemą. O ji, kaip šneka žmonės, bus šalta ir ilga, todėl stengiuosi jau dabar vakarus "užpilt" karšta arbata, kakava arba virintu pienu su medum, o kelius iki sapnų žingsniuot su pilna širdim jausmų Jam. Ir tokia maža maža mergaite jaučiuos, kad ir vėl prireikė į lovą šalia savęs pasiguldyt meškiuką, kad būtų ką prieš miegą apkabint ir tyliai tyliai kartot Jo vardą. Taip tyliai, kad niekas negalėtų atimt iš manęs mano stebuklo :)

Tikriausiai aš jau pasiruošus žiemai. Pradedant pirštinėm ir užbaigiant Juo. Ech, dabar viskas baigiasi Juo :)

Mylu mylu žandukais ir mudi mudi nosytėm :) Kol turiu Tave, nebijau žiemos šaltukų :)

Vieną dieną aš Tau pasakysiu... :)

Lapkritinis sniegas :)

Kai ryte pirmas vaizdas praskleidus užuolaidas yra lengvo vėjelio supuojamos mažutės mažutėlės snaigutės, kai matai miestą besipuošiantį didžiosioms metų šventėms, kai autobuse važiuojant namo girdi grojant kalėdines dainas ir užuodi mandarinių, kuriuos valgo už kelių sėdynių sėdintis bendrakeleivis su Tavim besidalinantis laiku žiūrint pro autobuso važiuojančio maršrutu "Kaunas-Alytus" langus į bąlančius laukus, kvapą - negali likt abejingas tai atėjusiai kalėdinei nuotaikai :)

Ir nebežinau dabar, laukiu ar nelaukiu žiemos švenčių. Nors šitą šeimos šventę visada pasitinkam nevisa tos šeimos sudėtim (šiemet "akcija" 4-1=3-1=2+(1)), tačiau tos žaviai besileidžiančios snaigės ant mano palto skverno neša kažkokį keistai malonų džiaugsmą. Gal pagaliau išmoksiu vertint šiandieną, o ne praeitį ar svajones apie tobulą ateitį ? :)

Po kojom girgžda pirmasis lapkritinis sniegas, kuriam palieku pėdas, ir nieko labiau dabar netrokštu už Tavųjų žingsnių pėdsakus greta manųjų... :)

Pavasario žiedų muzika :)

Žmones atranda žmones ir... žydi :) Galbūt todėl, kad matau tiek daug pavasarinių žiedų aplinkui, mažiau dairausi į kiemą pro langą, nes netikiu, kad kalendoriai rašo, jog dabar vėlyvas lapkritis.

Kartais išgirsti dainą, ir ilgai vargsti kol sužinai koks jos pavadinimas ir kas ją atlieka. Kai pagaliau sužinai, vargsti beieškodamas kaip ją gauti, kad galėtum dieną naktį laikyt ant repeat'o, ir taip nusivili, kai nesurandi... Tada belieka mėgautis tomis retomis ir trumpomis akimirkomis, kai ir vėl kur nors netyčia nugirsti ją grojant.

Juk ir man taip su Tavim. Žydžiu tomis retomis ir trumputėmis akimirkomis, kuomet gyvenimas man transliuoja Tave :) Žydžiu ir tada, kai negirdžiu tos pavasario žiedų muzikos, nes visada ją prisimenu ir nešiojuos širdyje :)

Mano gyvenimo kišenės pilnos pavasario žiedų muzikos :)

Ar aš jau užaugau ? :)

Mama sako, kad aš jau užaugau. Nežinau kiek įtakos tam Jos sakiniui turi tas faktas, jog namo grįžtu kas trečią savaitgalį, o ir tas pora dienų praleidžiu ne su Ja. Aš žinau, kad Jai skauda, bet Ji ir pati sako, kad turiu tvarkytis gyvenimą pati. O vat tai aš ir darau dabar. Tiesa, nedrąsiai, mažais žingsniukais ir gal kartais ne taip kaip reiktų ar norėtųsi. Bet aš stengiuos. Labai stipriai. Baisu klyst, tačiau leist gyvenimui eit betkaip - dar baisiau. Dažnai norėtųsi pradėt viską iš naujo, tačiau ar išvengdama savo klaidų pakartojimo sugebėčiau iš naujo atrast akimirkas, kurių dabar nė už ką nenorėčiau ištrint iš filmo "Mano gyvenimas"?

Sėdžiu ant stogo - tarp prisiminimų žemės ir svajonių dangaus - ir laukiu rytojaus. Su kiekviena minute debesis vis lengviau ir lengviau pasiekti. Gal iš tikrųjų mama teisi ? :)

Mano džiaugsmai. Čia ir dabar :)

Nežinau kiek ilgai tai truks, bet esu laiminga būdama čia ir dabar su visu džiaugsmu savyje, kaip kad dainuoja mėgstamas Andrius M. :)

Mažais žingsniukais iš praeities neskubėdama bėgu į ateitį, tačiau jau nebesistengiu prasilenkt su dabartim. Keičiu "buvo" ir "bus" į "yra", neversdama buvusioms ir būsimoms minutėms kaltės ir nešlovindama jų. Ir viskas dėka Jo :)

Gyvenu DABAR besišypsodama savo džiaugsmui, kiekvieną dieną vis iš naujo atrasdama tūkstančius priežasčių gyventi čia ir dabar :)

Maža maža vyresnioji.

Miego nesinori dar, o ir mokytis negaliu, nes vis dar gyvenu praeita valanda,kada po 5 mėnesių pertraukos mačiau žmogų, su kuriuo užaugau, su kuriuo ėjo vienos iš gražiausių akimirkų ir kuris žino apie mane daugiausiai. Na ir kas, kad tik kompiuterio ekrane galėjau išvysti Jos šypseną ir išgirsti tokį pasiilgtą balselį. Svarbiausia, kas dabar dedasi mano širdyje. O ten dabar milijonai boružėlių neša tūkstančius geltonų pienių žiedų... :}

Stengiausi saugoti, globoti, rūpintis ir nepastebėjau kaip vieną dieną Ji ėmė ir užaugo. Daug greičiau nei aš pati. Ir negaliu sakyti, kad jaučiuosi Jai nereikalinga, tačiau kažkur giliai viduje jaučiu, kad tikriausiai dabar jau Jos pačios man reikia labiau nei kad kažkada Jai manęs. Tiesiog viskas keičiasi ir retkarčiais žiūrint į Ją apima jausmas, kad tai aš, o ne Ji, esu maža maža. Ir dabar labiau nei bet kada nesijaučiu vyresne sese, nes vis dažniau pagaunu save gaunančią tą saugumą, globą ir rūpestį iš jaunėlės savo sesutės. Viskas apsivertėm aukštyn kojom. Bet gal taip ir geriau ? Juk žmonės sako, kad pokyčiai į gerą pusę dažnai būna... :)

Daugiau nei AČIŪ :)

Dabar aš žinau, kad dalintis reikia ne tik džiaugsmingomis minutėmis, bet ir liūdesiu, nerimu ir baimėm. Tam, kad būtų lengviau tikėt tuo, kuo nori tikėti. Tam, kad atsirastų palaikančių šypsenų, tvirtų apkabinimų, gerų žodžių ir nuoširdžių akių, sakančių, kad esu ne viena.

AČIŪ Jums, kad tikriausiai patys nė nežinodami kas per juodi debesėliai plaukioja širdelėje šiandien, padedat kovot su liūdesiu, baime ir nerimu. Jūs dėka ir vėl pradeda žydėt gražiausias žiedais mano tikėjimo gėlės, kurias laistot savo gerumu ir iš naujo padovanojat man viltį :)

Iš vakar į rytojų :)

Būna taip, kad džiaugsmas ateina be priežasties pats sau vienas nekviestas ir neieškotas. Būna taip, kad pramerkęs akis nusišypsai senutėliam žaliam kilimui, kurio dar vakar nekentei už tai, kad jis toks brangus dulkėms, kad pastarosios taip sunkiai jį nori palikti - pasirodo ir jis kažkam be galo svarbus ir reikalingas. Tokia jaučiuosi ir aš, kai į tylų ir ramų šeštadienio vakarą paskambina senai matyti ir labai stipriai pasiilgti širdyje gyvenantys žmogeliukai tiesiog paklausti kaip sekasi. Ir visada, kada labiausiai to reikia. Tarsi jaustų, kada man reikia gerų žodžių, kuriuos galėčiau neštis į rytojų. Taip ir šįryt pilnas džiaugsmo akis atmerkiau sekmadieniui galvodama kiek daug gerų žmonių nešiojuos širdyje... :)

Gera iki vidurdienio vartytis lovoje prisiminimų pataluos besidžiaugiant besiveržiančiais lapritinės saulutės spinduliais pro langą, o paskui pasinert į pietų gaminimą. Tiesa, kulinarė iš manęs nekokia, bet bent jau jaučiu ateinantį tą norą sukiotis virtuvėje. Lygiai, kaip ir norą nešioti sukneles ir sijonus ar norą klausytis tikriausiai iš šono žiūrint gana lėkštų dainų. Pamažu ateina pokyčiai, kurių jau seniai reikėjo. Pokyčiai, kurie su savim nešasi milijoną gerų minčių, ir nors dabar kartais jaučiuosi tarsi gyvendama ne savo gyvenimą, tačiau man gera, labai gera. Tiesiog reikia laiko priprasti prie to, kiek daug gražaus mano gyvenimui gali padovanot kitas žmogus :)

Taip ir nešiuos džiaugsmą. Iš vakar į rytojų, o širdis šypsosis :)

Pavasaris tyliai ateina į širdį... :)

Išbučiuota vandens lašų iš dangaus einu lapkričio vakaru visiškai nepykdama, kad dešinysis batas įsileido į vidų lietų. Lūpos šypsosi miesto šviesoms, o širdis - vardui iš septynių raidžių. Vardui, kuris akyse uždegė liepsneles... :)

Tyliai ir lėtai - taip į mane ir iš manęs eina jausmai. Tarsi pirmosios nedrąsiai besileidžiančios snaigės. Užsimerkiu ir gaudau jas delnais, paskui glaudžiu prie veido, o kažkur mano viduje pražysta geltonesnės už saulę pienės... :)

Kvėpuoju dabar pavasariu pamiršus verkiantį dangų už lango. Pavasariu, kurio taip bijojau, ir kuris tyliai tyliai ateina į širdį... :)

Pažadu, aš išmoksiu šitą pamoką :)

4 lapkričiai.

Mokausi paleist praeitį - šįvakar su mama nukabinom tėčio portretą. Tačiau prieš miegą dar kartą peržiūrėjau tetos gimtadienio vaizdo įrašą, filmuotą likus 3 mėnesiams iki 2006 m. pirmojo žiemos sniego, o po to pasklaidžiau laidotuvių nuotraukas. Po kokių 2 metų pertraukos ir tikriausiai pirmąkart be ašarų.

Noriu su kuo nors pasidalint liūdnais savo prisiminimais paskutinį kartą ir leist jiems užmigt.

4 lapkričiai pasilieka už nugaros.

Nerutei (:

Mano širdelėj verkia lietūs, kad tokią ypatingą dieną negaliu matyti Tavęs pražystančios šypsena ir apkabinti taip, kad girdėtum kaip plaka mano širdutė pilna pačių šilčiausių jausmų Tau.. :) Todėl visus džiugesiukus ir pačius spalvočiausius sveikinimus šiandien rengiu žodžių drabužiais, sudėdama į juos visus gražiausius jausmus... :)

Sveikinu Tave, mūsų mažasis garbanotas angeliuk dangiškomis akimis ir stebuklinga šypsena, su 19-uoju rudeniu ir linkiu daug daug geltonų rudeninių lapų, kurie sapnuotų žydintį pavasarį; prisiminimų, kurie pripildytų šiluma šaltus žiemos vakarus; šypsenų, kurios dovanotų akytėms milijonus žiburėlių; baltų debesėlių, iš kurių lytų tik džiaugsmingi lietūs; skanios arbatos, kuri kvepėtų laime; juoko, skambesnio už viso pasaulio varpelius; svajonių, kurios pildytųsi ir be burtų lazdelės; spalvotų pirštinių, kurios šildytų Tavo mažyčius delniukus; uogienės, kuri pasaldintų Tavo gyvenimą; šokolado, kad iš jo galėtum pasistatyti namus :); ryškių vaivorykščių, kurios džiugintų Tavo gerą širdelę; gražių dainų, kurios glostytų Tavo ausytes; saulėtų rytų, kurie nuteiktų nuostabiai dienai; tikrų draugų, kurie nuvytų visus piktus debesėlius nuo Tavo dangaus; minkštų pagalvių, kad jeigu kartais reiktų kristi – mažiau skaudėtų; brangių žmonių rankų, kad prireikus galėtum įsikabinti; boružėlių, kad nuolatos mane prisimintum... :) Linkiu visko, kas telpa į žodį LAIMĖ :) Tikiu, kad tai bus ne tik žodis, bet ir jausmas :)

Ragauk gyvenimą visokiį, tačiau neapsistok ties vienu skoniu :)

Šią minutę mus skiria maždaug 1678 km debesėlių ir aš iškėlus akis į dangų siunčiu Tau juo visus savo širdelės dūžius. Niekada nepagalvojau, kad ilgesys gali būti toks gražus. Gražus jis, nes skirtas Tau... :)

Daug bučiukų ! :*

Dovanoju gabalėlį dangaus ! :)

Tavo Boružėlė (:

Nauji vėjai :)

18 naktų ne savo lovoj, bet namie. Ne Mergalauky, ne Alytuj - Kaune. Žinau, kad kai kurių iš Jūsų akys pataps mėnulio dydžio tai perskaičius, bet negaliu meluot sau, o juo labiau kitiems. Nežinau kas tai - pripratimas, susitaikymas su neišvengiamybe ar tiesiog ramybės ir savęs paieškų laimingas finalas - bet tą kambarėlį taikos prospekte vis dažniau imu vadinti namais. Ir dar prieš keletą mėnesių man svetimus žmones jau galiu vadinti savais. Kartais jie atrodo artimesni net už tuos, kuriuos pažįstu didžiąją dalį savo gyvenimo, ir galbūt keistai nuskambės, bet man širdies nebeskauda, kad vienus žmones keičia kiti, nes kartais 5 minutės pažinties į gyvenimą įpučia daug gaivesnių vėjų nei 5 metai. Tiesiog taip yra. Keičiasi ne tik žmonės aplinkui - keičiuosi ir aš pati, todėl kiekybės man jau nebereikia. Norisi kokybiškų žmonių.

Kiek daug aš pažįstu, o dar daugiau tiesiog žinau žmonių, ir tikriausiai su kiekvienu iš jų mane riša prisiminimų siūleliai. Aš dėkinga jiems visiems, kad vienu ar kitu metu jie kažkaip atsirado mano gyvenime ir leido mano lūpoms šypsotis, tačiau... Gėlės nelaistomos greitai sunyksta, o taip ir atsitiko su daugeliu žmonių, kuriuos vadinau draugais. Ir kas gi kaltas ? Nei jie, nei aš. Tiesiog atsitiko taip, kaip turėjo atsitikt - vienas kelias išsišakojo į daug takelių ir mes visi pasukom skirtingais. Kartais reikia atlaisvint vietą tam, kuris jos labiau nori, o kaip tik tai ir vyksta paskutiniuosius pora metų, kai keičiasi veidai ir vardai širdyje.

Jaučiu, kaip mano gyvenimo vėjo malūnėlius įsuka nauji vėjai :)

Ruošiuosi žiemai :)

Atrodo, kad mintys besiblaškančios vėjuos nurimo ir apsigaubė šiltais ir švelniais šalikais megztais iš ramybės siūlų. Tik ta ramybė liūdnoka, bet širdis žino - neilgam. Tereikia nustot bėgus ir grožėtis kaip mano džiaugsmą apkabinimais, gerais žodžiais, rūpestingumu, šypsenomis ir sklidinais gerumo žvilgsniais spalvina mano angelai :)


Kol medžiai nusirenginėja žiemai aš svajoju apie 21 minutę vasaros, kur nėra ašarotų stiklų, ir užsimerkus jaučiu, kaip virpa blakstienos prisiminę pavasarius, tačiau aš dar tik pakeliui iš rudens į pavasarį su persėdimu žiemoje. O žmonės sako, kad ji bus šalta, todėl lentynose kaupiu kepures, šalikus, kojines, pirštines, megztinius, virtuvės spintelėse rikiuoju besišypsančius siklainiukus uogienės, valau dulkes nuo visų malonių prisiminimų ir...

Nepaleidžiu Jo rankos. Laikas palikti lietingas dienas ir šypsotis savo stebuklui :)

Kaip sekasi, močiut ? :)

Užtenka 5 minučių trumpučio telefoninio skambučio, kad žmogus, esantis kitam laido gale laimingas būtų visą likusią savaitę, net jei tai ir tebūtų paprasčiausias pokalbis apie orą, dienos pirkinius ar šildymo kainas. Ir pačiai be proto gera, kai žinai, kad tomis elektromagnetinėmis bangomis kažkam siunti šilumą. Šilumą, kuri nieko nekainuoja. Šilumą, kuri šildo labiau už galingiausias šildymo sistemas.

Mano močiutė gyvena raudonų plytų name. 4 aukšto lange visada budi jos geros akys, kai žino, kad aplankysim. Ji visada turi laiko ir kantrybės. Ji visada apgaubia meile ir rūpesčiu, sušildo geru žodžiu. Tik mes nuolatos skubėdami užveriam jos buto duris nepaklausę ar viskas gerai ir paliekam ją ne vieną, bet su vienatve.

Paklausiau "kaip sekasi, močiut?", ir jos balsas pradėjo virpėt. Tikriausiai senai šitas klausimas buvo jai adresuotas, todėl ir užmiršo kaip reikia į jį atsakyt.

Taip ir nesužinojau kaip ji laikosi, tačiau dabar žinau kaip džiaugiasi, kai žino, kad bent vieną trumpą akimirką kažkam rūpi jos senatvė.

Kiek kartais nedaug žmogui reikia... :)

Lyja lietūs, o aš be skėčio.

Tenoriu išleist juodą lietų iš vidaus ant peties to, kuris savo tyla pasakytų daugiau negu žodžiais. Ir dar pasidalintų savo skėčiu. Arba leistų kristi lašams iš dangaus ir akių ir nesakytų, kad viskas bus gerai, nes tai aš ir pati žinau.

Žinau, tačiau vis mažiau tikiu tuo.

Na ir kodėl būtinai kai lyja aš būnu be skėčio ?

Kodėl, kai iki tobulybės pritrūksta kelių milimetrų, būtinai atsitinka dalykai ?

Išvirk kakavos ir pasakyk, kad mano akys gražios.

Ruduo puodely :)

Išdaviau arbatą. Raudoną, žalią ir melisų. Net ir arbatą iš močiutės vyšnių uogienės palikau. Ir viskas dėl kakavos. Dėl rudens puodely. O du geltoni klevo lapai miegantys ant mano stalo ir sapnuojantys žydintį pavasarį šnibžda, kad mano mintys ne ten kur dabar yra mano kūnas.

Labai pasiilgau namų, bet dar labiau už juos pasiilgau Jo. Glaudžiu puodelį šilto rudens prie lūpų ir šypsausi. Niekada negalvojau, kad ilgesys būna gražus.

Ar šakutė laimingesnė už peilį ?

...ir ar Vaida laimingesnė už save pačią keliais žingsneliais atgal ?

Atrodo, kad TURĖČIAU BŪTI, nes viskas lyg ir juda link saulutės ir šviesių debesėlių, tačiau... Šviesa mano lange šiąnakt numarginta bendravimo psichologijos konspektais iki 3:30 išmokė, kad tas "TURĖČIAU BŪTI" nėra teigiamas dalykas. O kiek minčių su tokia pradžia nuolatos sukasi mano naivioje galvelėje, kuri dar tiki pasakomis ir stebuklais, ir piešia pasaulį tokį, koks jis TURĖTŲ BŪTI, o ne koks YRA. Bet man taip norisi tikėt tuo, ko nėra tam, kad būtų... :)

Abejonės, baimės ir kažkokia negera nuotaika dažniausiai mane dabar lanko. Nemoku jų išprašyt iš svečių. Tikriausiai net ir nesistengiu. Nes pavargau. Labai pavargau.

Vakarykštį rytą dardėdama troleibusu į paskaitą pagalvojau, ar daug žmonių pasigestų manęs jeigu užsidaryčiau kažkur viena, neatsakinėčiau į žinutes ir skambučius, pati neieškočiau jokio kontakto su kitais - tiesiog išnykčiau.

Valandai.

Dienai.

Savaitei.

Mėnesiui.

Metams.

Likusiam gyvenimui.

Man trūksta dėmesio - taip tikriausiai pagalvojai. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių kodėl mažiau šypsausi, tačiau pati pagrindinė - noriu pasižiūrėt tarsi gerą kino filmą savo gyvenimą ir įsitikinti ar tikrai kai kurie aktoriai užima tinkamus vaidmenis.

Sergu. Gydyk mane gerais žodžiais, norais ir darbais.

Spalvomis aš užaugsiu :)

Daug daug daug spalvų dabar many, ir aš jomis svajoju, sapnuoju ir... Visomis tomis spalvomis noriu rašyt Jo vardą, o greta ir savąjį. Noriu tomis spalvomis spalvint ateitį. Ne mano ir ne Jo. MŪSŲ :)

Jis mane augina, o aš jau nebebijau to, nes žinau, kad laiminga būsiu ne tik užaugus, bet ir dabar - augdama :)

Šią minutę tarp mūsų šiek tiek daugiau nei 100 km, bet aš nesubyrėsiu dalimis. Ir nors nepavyksta to ilgesio paskandint arbatos puodely, jis vaišina prisiminimais, kurie pripildo šaltus rudens vakarus šiltais jausmais... :)

Jis - mano saulės spinduliukas, šviečiantis pro tuos tamsius mano danguj kybančius debesėlius. Jis - mano priežastis šypsenų ir džiugesiukų. Jis - mano dangus. Su Juo aš skrendu... :)

...taip užmiegu ir keliuos su šypsena :)

Pavasariškas ruduo :)

Dar pora mėnesių ir spalvotus lapus po kojom pakeis girgždantis sniegas, vietoj lietaus lašų delnais gaudysiu snaiges, o rudeninį liūdesį parduosiu ir pirksiu pavasarį, kad ir vėl švytėčiau.

Švytėsiu, nes Jis laiko mano ranką savo delne. Bėgu su Juo iš savo liūdno rudens į laimingą mudviejų pavasarį :)

Baisu, kad nemokėsiu mylėt, bet aš tikiu - Jis man padės :)

_________________________________________________________________

Kai jaučiu daug, kalbu mažai :)

Kaip gerai nebūna man.

Aš žinau kaip blogai būna Tau, bet Tu tikriausiai neįsivaizduoji kaip gerai nebūna man.

Mėgstu būti Vaida, bet ką daryt man, jeigu kartais rytais, dienomis ir vakarais aš jaučiuosi visai nevaidiškai ? Lieka naktys - tikriausiai geriausia, ką dabar turiu, nes tada manęs tarsi lyg ir nėra.

Atsimeni, sakiau, kad MAN TAIP NIEKADA NEBUS ? Pamelavau.

Nebeerzina kavos kvapas, ir juodi taškučiai raudonos spalvos fone ne taip džiugina, o ir šviesos kitų languose tapo kažkokios šiltesnės ir ryškesnės nei manajam.

Negaliu sakyt, kad esu vieniša, nes pirštai žino ne vieną ir ne du numerius, kuriuos galėtų surinkt, o ir kojos pamena kelius, kuriais nuėjus ar nuvažiavus ir nedrąsiai pabeldus į duris, mano juodais debesėliais būtų pasidalinta per pusę, tačiau... Nenoriu aš dalintis, nes rudenys praeina patys, be kitų pagalbos.

Praeis ir man. Aš tikiu :)

Rudenį lyja.

Nuojauta kužda, kad šitas ruduo mane vaišins sutirštintu pienu, ir jo bus daug. Aš smaližė, todėl net jei virš lapų kritimo sezono ir kabos liūdnas debesėlis, bet iš jo lis ta saldžiai saldžia tiršta mase, aš pažadu pati sau didvyriškai stovėt iki galo, nes jau neturiu ko prarast.

Tas pats ruduo nevienodai atrodo iš skirtingų pusių skirtingomis akimis žiūrint. Negaliu nesidžiaugt švytinčiais veidais tų, kurie džiūgauja gražiausiom spalvom nusimarginusiais lapais, vakarų jaukumu ar iš spintų ištrauktais šiltesniais spalvotais megztiniais, nes pernai rudenį ir aš buvau laiminga. Tiek dienų ir naktų aš vis ieškojau savęs, kol pagaliau radau ir net gi susidraugavau tam, kad po metų vėl atsidurčiau tam pačiam taške. Ir vėl viskas nuo nulio, tik dabar bent žinau kuria kryptim geriausia eiti. Ir eisiu, nes nepamiršau, kad tikiu debesėlio šviesa :)

Įsileidžiu lietų į rudenį, o širdis ir toliau pavasario bijo. Ne, tai ne rudeninė depresija. Tiesiog kai man liūdna, šaukštais kabinu sutirštintą pieną.

Rugpjūčio žvaigždės :)

Myliu rugpjūtį, nes jis man dovanoja žvaigždėtą dangų. Ir jeigu nebūčiau tokia bailė, tikrai eičiau naktimis į kažkurios buvusios vasaros atradimą - dainų slėnį, per visą naktį žiūrėčiau į dangų ir diktuočiau žvaigždėms savo norus. Tik kažin ar yra tiek danguj tų šviesulių, kiek mano sąraše troškimų... :) Ir visi jie skirtingi, ir dažniausiai pildosi. Kartais tikrai užtenka vien tik labai labai stipriai norėti :)

Švelnios rugpjūčio rankos kątik glostė mane žvaigždėmis, o dabar jau aš pati nedrąsiai liečiu savo vienatvę, kurią, kaip bebūtų keista, skauda daug mažiau. Jau tik kartais naktimis dar šlampa pagalvės nuo drėgnų akių. Pavėluota paauglystė ? Ne, veikiau ženklas, kad suaugau. Tik kažkodėl jausmai man vis dar artimesni nei patys faktai. Mane vis dar džiugina lietaus lašai ant delno, pirmosios snaigės, boružėlės. Vis dar išsiteplioju nosį ledais ir pati juokiuosi iš savęs. Ir raustu lygiai taip pat dažnai. Tie patys dalykai lyg ir toliau tęsiasi, tačiau kažkaip KITAIP, ir man dėl to neramu. Aš nenoriu prarast pati savęs, nes man žavi ta gražaus pasaulio pasaka tikinti mergaitė.

Praskleidus užuolaidą matau krentančią žvaigždę. Po to kitą, ir dar kitą, o aš mėtau savo svajones paskui jas... Tarsi lytų žvaigždėmis, o aš gaudyčiau jas, kad visi visi mano norai vieną dieną pasibelstų į mano duris ir pasakytų "išsipildžiau"... :)

Sparnai ir žirklės.

Žmonės skirtingi, ir nors gyvenimą piešiu visom akvarelės spalvom, taip jau atsitiko, kad žmones kartais matau juodai baltom akim (akys tampa nespalvotos, kai per širdį pradeda bėgiot liūdesio kareivėliai). Jie būna arba su sparnais, arba su žirklėmis. Gal taip ir tylėtų dangus jeigu kiekvienas iš jų eitų savo vieškeliu ir gyventų savo gyvenimus su panašiais į save arba vieniši. Tačiau keliai kertasi, ir taip būna, kad žirkliarankiai apkarpo sparnuotiesiems plunksnas. Jos vis krenta žemyn, sparnai nyksta, Tu užsimerki, atsirenki į žemę, ir... pabundi su žirklėm. Eisi dabar karpyt ir Tu.

Iš dangaus lauk visko: vieną minutę jis Tau siunčia linkėjimus nuo saulės, o kitą - jauti kaip jo ašaros krenta viena paskui kitą į žemę. Lygiai taip pat elgiasi ir žmonės. Kartais jie ir patys nepajunta, kaip pačių sukurtus širdies džiugesiukus jie ima ir paverčia širdies džiuvėseliais - tokiais sudegusiais, juodais ir nemaloniais.

Apkarpė mano sparnus. Ne, ne per dieną. Man nuolatos juos karpo, bet taip niekada ir nenukerpa visiškai, nes kuprinėj visada turiu atsarginius.

Skraidau su žirklėmis vietoj rankų. Kokia tikimybė, kad vieną dieną pati sau nusikirpsiu tuos sparnus ?

Parašytas per lietų :)

Kartais reikia išjungt viską, kad išgirstum kaip kvėpuoja gyvenimas. Išeit, pabėgt, užsimerkt, o tada tylomis griūt į vasara ir svajonėmis kvepiantį šieną ir pro daržinės stogo skylę mainytis su dangumi stebuklingais minčių siūlais :) Norėčiau savaisias apraizgyt visą žemės rutulį, tarsi žalią eglutę spalvotomis girliandomis. Ir tada būtų Kalėdos. Ne šiaip kokios, o tikrai kalėdiškos Kalėdos su daug besišypsančių širdžių ir švytinčių veidų :)

Aš užsimerkiu - ir nebelyja (net ir iš tų tamsių tamsių debesėlių). Bent minutei, bent dviems. Ir taip gera tikėt pasakom ir stebuklais, neturint nei mažulytės abejonės, kad taip niekada nebus :)

Mažų džiaugsmų žmogeliukai supranta kaip jaučiasi boružių princesė, kai ją aplanko džiugesiukai per lietų :)

Su saule lijo. Natomis, saldainiais ir pienėm. O aš šypsojausi... :)

Šypsausi ir dabar :)

20 :)

Pratinuosi prie minties, kad į klausimą „kiek Tau“ jau reikia atsakinėti „visi 20“.

O žinot, ne taip ir baisu sulaukt 20-to gimtadienio, nes supranti, kad iš esmės tas skaičius neatima iš Tavęs Tavo ankstesnių svajonių, Tavo jausmų, Tavo laimės, Tau artimų žmonių :) O ir rytai lygiai tokie pat gražūs, lygiai taip pat šypsosi dangus, ir boružės lygiai taip pat raudonos... :)) Tik Tu pats šiek tiek paaugi - gal ne ūgiu, bet siekiais ir norais - tikrai :)

Milijonas ačiū Jums, kad padedat man augti :)

Juoda balta, juoda balta...

Laukiau saulėtos dienos, tačiau su manim pasisveikino lietus.

Ne, už lango dienomis šypsosi saulutė. Lyja širdyje. Jeigu gyvenimas iš tikrųjų yra panašus į zebrą, ir baltą juosta maino juoda, dabar kaip tik ir stoviu ant tamsesnės ir laukiu, kada ją pakeis šviesi. Ir nors atrodo, kad žingsniuoju vienodais žingsniais ir neturėtų būt didelio skirtumo ties kuria spalva statau koją, tačiau taip nėra. Kai nusileidi iš baltutėlio debesėlio ant niūraus daug labiau skauda nei kai pasigauni šviesesnį ir šokteli ant jo nuo to sunkaus ir juodo.

Kol kas manajam horizonte šviesuliai toli, o kartais atrodo, kad su kiekvienu rytu jie tolsta dar labiau. Bet aš šypsausi. Šypsausi, kol dar matau tą šviesą, kad ir kokia mažulytė ji būtų. Net jei jos ir nebūtų (bet ji tikrai tikrai yra !), tikriausiai neturėčiau teisės skandint savęs ašarų jūrose, nes gimiau laimėt, o ir ašaros man netinka :)

Pasiduot liūdesiui yra lengviausia, bet tai neatneša nieko gero. Sutinku, kad galbūt ir nuolatos šypsotis, kad ir kas nutiktų kartais kvaila, tačiau jeigu jau reikia kažką rinktis, tai mano svarstyklėse „blogą laikotarpį + liūdesį“ nusveria „blogas laikotarpis + šypsena“. Bent jau gražiai atrodau :)))

Juoda balta, juoda balta, juoda balta, JUODA... Bus BALTA, Vaida, greit bus BALTA :)

Ir žinot ką ? Aš persigalvojau. Lai mano gyvenimas bus panašus ne į zebrą, o į pianino klavišus, kur tarp mi ir fa bei si ir do nėra juodo klavišo :) Puikiai žinau, kad nuostabiam kūriniui (t.y. mano gyvenimui) neužtenka vien C-dur'o, kur nėra nei diezų, nei bemolių.

Bardakėlio harmonija (:

Kartais imu tikėt, kad mano daiktai atgyja, kai nematau, ir išsilaksto po visą kambarį mažutėm kojytėm. Ir jau net pykčiui dėl tos mano netvarkėlės atsibosta pas mane lankytis - dažniau sau pati nusijuokiu iš ryto veidrody pamačiusi nelabai švelniai (;D) susivėlusius plaukus ar sumaištį savoj ervėj :)

Niekada nebuvau ir tikriausiai nebūsiu didelė pedantė. Po mano lova gyvena dulkių pabaisa, su kuria einu į pasimatymą vos vieną kartelį į mėnesį, ir man nekyla isterijos priepuoliai dėl kartais nevisai vietoj padėtų daiktų. Atvirkščiai - aš dievinu savo bardakėlį, savo pribraukytus užrašus, nes tai turi dalelę manęs :)

Kaip pienės turi būti pienėmis, ar boružės boružėmis, taip ir Vaida turi būt Vaida. Vaida, o ne tobula Vaida. Nors... Kai pagalvoju, aš tikriausiai ir esu sau tobula su viskuo, kas aplink mane, su visais kitų akimis matomais mano trūkumais ir privalumais :)

Leisk man būti Vaida. Leisk man būti savimi. Leisk džiaugtis ta vidine pačios su savimi harmonija :)

Svetimas oras ir nuosavos audros.

Stebiu gyvenimus savajame paspaudusi pauzės mygtuką, nes manajam ir vėl kaupiasi audros debesys.

Trūksta oro, todėl ir kvėpuoju svetimu oru, todėl ir žiūriu į kitų laimingas padanges, nes tada kyla minčių prisivogti visko, kas gražu ir kas kartu iš tikrųjų yra NE MANO.

Aš pati turiu nuosavus savo žaibus, griaustinį ir pajuodusį dangų. Ir jeigu jau turiu tokią tamsią gyvenimo atkarpėlę, vadinasi taip reikia, kad ir kaip tai man nepatiktų.

Liūdėt nėra blogai, kai tam yra priežastis, nes tada bent jau žinai, kad nesi robotas su užtaisyta dirbtine šypsena, žinai, kad turi jausmus ir kad gyveni gyvenimą, o ne vaidini laimingą personažą.

Tamsių ir šviesių debesėlių per visas mūsų dienas tikriausiai būna maždaug vienodai. Nebūna vien tik laimingų ar nelaimingų žmonių. Gyveni ir bandai išlaikyt balansą. Kol kas man tai sekasi neblogai. Net jei dabar ir nusveria ašaros šypsenas, vistiek žinau, kad ateis toks rytas, kai viskas apsivers aukštyn kojom ir juokas laimės karą prieš liūdesį, o dabar pasiimu savo geltoną skėtį, spaudžiu "play" mygtuką ir einu pasitikt savo audros.

Pašto balandžiai prisimena kelią į mano namus... (:

Susirasiu, išblizginsiu ir išboružiuosiu tėvelio gamintą pašto dėžutę - bus nauji vaidiški namai jausmams ir mintims, gyvenančioms rašalu kvepiančiuose vokuose :)

Buvau pamiršusi ką reiškia laikyti laišką rankose su nekantrumu kuo greičiau jį perskaityt, pasistengiant kuo gražiau atplėšt, o paskui dar kokius 20 kartų skaityt tą patį, geriant visus žodžius į save... :)

Stebuklingas jausmas. Vasariškas rytinis stebuklas prie puodelio melisų arbatos :)

Savaitę tikrai būsiu laiminga :)

Ir tegu šimtai boružių laimę neša tai, kuri atsiuntė man džiaugsmo ! (;

Pirštinėti vasariniai stebūklėliai (:

Vasarą dangus būna pats gražiausias nusprendžiau šiandien gainiodama debesėlius begulint pievoj. O ir tie tokie ramuma apgaubti vakarai, kada atsisėdus lauke ant laiptų gali klausytis tylos, kurią vis bando sudrumst varlių chorelis repetuojantis kaimyno prūdely. Bet Tu nepyksti, kai joms tai pavyksta, nes ir tą kvarkimą įskaičiuoji į savo vasaros stebūklėlius... :)

Gera būti Vaida ir gyventi Jos gyvenimą. Gera turėti širdį, kuri nepažįsta žiemos, nes turi močiutės megztas geltonas pirštines. Stebuklingas pirštines, kurios nėra vien siūlai ir eilės akučių. Į jas įmegzta kažko tokio, kad priglaudus tą geltoną mezginėlį šypsosi ne tik lūpos, bet ir akytės, nosytė, kojų pirščiukai, delnai, širdelė. Visas Tu švyti kažkokia nepaaiškinama šviesa, ir vien todėl, kad TAVO ŠIRDIS NEPAŽĮSTA ŽIEMOS. Taip, kartais čia apsilanko rudeniniai lietūs, ir aš nevisad spėju pasislėpt po savo geltonu skėčiu. Sušlampu, bet kartais reikia ir to. Svarbiausia - neįsileist žiemos ir tikėt pavasariniais ir vasariniais savo stebūklėliais... :)

Taip, kaip pasakose... :)

Toks gan idiliškas vaizdelis : antra valanda nakties, šviesa virtuvėj, nedidelė krūvelė indų, tekantis šiltas vanduo kriauklėj, keistai malonios mintys galvoje ir jaukumos širdyje. Ir nors niekada taip nesielgiu (galvoje turiu indų plovimą naktimis), šįkart to labai norėjosi. Norėjosi pabūt pačiai su savom mintim ir ta naktine tyla, neskubant pasislėpt po miegu. Ir žinot ką ? Užmigau laiminga, nes bent valandėlei į mane sugrįžo ramybė, pradingo neitin geros nuojautos, prašviesėjo mintys ir grįžo džiugesiukai. Matyt mano šalies "juoduliukai" bijo tamsos, todėl kaip bailūs žvėriukai ir išsislapsto nakty :)

Ir visa tai dėl šilto vakaro su mylimukais :) Kažin ar kada pavyktų surinkti draugėn visus visus man brangius ir artimus žmogeliukus, tačiau ir būdami po vieną jie spinduliuoja ta šviesa, į kurią norisi eiti ir ten gyvent ilgai ir laimingai. Taip, kaip pasakose... :)

Liūdnos saulės ir džiaugsmingos pilkumos :]

Užverčiu akis į ašarojantį dangų. Ne, jokių audros debesų. Tik tas slegiantis vientisas pilkumas.

Darykim išvadas, mielieji. Jau net dangus dėl mūsų nesistengia. Ir net neturėtų, jeigu net patys dėl savęs nieko nedarom.

Atsiprašau - darom. Mes puikiai sugebam keiksnot ir kaltint visus ir viską aplinkui. Dar mes mokam užuot gyvenę savo gyvenimus nuolat kištis į svetimus ir kartais net griaudami juos iš pavydo.

Esam išmokę ir priverst kitus gailėtis mūsų. Šita priežastis tikriausiai buvo pati pagrindinė, kurios dėka šitas įrašas bus parašytas. Nustebino tai, kad tikrai nepameluosiu pasakiusi, jog koks ketvirtadalis mano skype'o kontaktų "puošiasi" niūriomis mintimis. Ir taip iš dienos į dieną. Vėl gi nepameluosiu pasakiusi, kad kai kuriems iš jų tie "blogiau negu blogai", "neturiu dėl ko gyventi", "pavargau nuo gyvenimo" (tikri pavyzdžiai !) ir panašūs išsireiškimai tampa gyvenimo būdu. Ir aš žinau, kad kai kurie iš tų žmonių tikisi, kad kažkas kitas ateis ir išspręs visas jų problemas, arba galų gale tos bėdos ims ir išsispręs savaime.

Kaip būsima psichologė (jau pradėjau nekęst šitų žodžių) vis sulaukiu to tokio signalo "padėk man !". Bet šitoj vietoj ir aš įjungiu savo principus : kaip, žmogau, aš Tau galiu padėti, jeigu Tu net nesistengi padėt pats sau ?

Galbūt kartais net ir nėra taip blogai kaip kad patys sau piešiamės. Galbūt tai tiesiog pastangos gaut dėmesio. Bet ar toks dėmesys tikrai Tave glosto ? Ar nebūtų mieliau tą dėmesį gaut kitais būdais ? Galiausiai pats laikas būtų nusileist iš to aukšto aukšto bokšto savo pilies bokšto. Juk sunku kitiems į jį kopti, juolab kai viršuj kaupiasi tie tamsūs debesys. O jie gąsdina. Taip ir netenki visų galimų džiaugsmelių, ateina vienatvė, o tie debesys virš Tavęs dar labiau patamsėja.

Net jei šiandien ir nesinori skraidyt - atmink tas akimirkas, kada visa širdim to troškai. Sakai taip niekada nebuvo ? Tada tik pats patvirtini, kad dėl tų per ne lyg ilgai užsitęsusių periodų esi pats kaltas. Kodėl ? Todėl, kad leidi dulkėti gražiems prisiminiams.

Todėl gyvenkim paprasčiau. Gyvenkim džiaugsmingiau. Gyvenkim PATYS.

Net ir tas pilkas dangus už Tavo lango gali būt gražus jeigu tik panorėsi... (;

Sese, pažadu šypsotis ! :]

"Jūs esat mano brangiausi žmonės. Viskas bus gerai" pasakė Ji ir priglaudė prie pat savo širdies. O juk aš turėjau Ją prie savęs glaust ir kaip maldelę kartot tuos žodžius...

Pakilo lėktuvas ir nuskraidino Ją paskui Jos svajones. Galbūt taip prasideda laimingesnė Jos pasaka. Tikriausiai dabar joks kitas mano troškimas nėra stipresnis, už norą, kad mano mažylė būtų laiminga, ir jeigu Jos laimė svetur, aš dėsiu visas pastangas, kad išraut iš savo širdelės tą liūdesį, kurį jaučiu dabar.

Sese, pažadu šypsotis ! :]

Jei ne dėl savęs, tai bent dėl Tavęs, nes Tu į mano dangų siunti baltus gražius debesėlius :)

(ne)Svetimi gyvenimai.

Nepasislėpsi, žmogau, niekur nuo gyvenimo. Jis vistiek Tave susiras, o kuo ilgiau bandysi žaist tas slėpynes, tuo skaudžiau būsi nubaustas.

Kartais būna dalykų, kurie iš šalies žiūrint rodos lyg ir neturėtų liest Tavęs, tačiau yra kitaip. Negali likt abejingas įvykiams, mintims ir jausmams tų, kurie Tau rūpi. Ir ypač tada, kai kažkas būna negerai.

Va čia imi ir pradedi gyvent svetimus gyvenimus. Kartais taip atrodo, jog jeigu kas nors leistų, visus tuos sunkumus pasiimtum sau, sugertum kaip kokia kempinė, kad aplink Tave būtų sausa ir niekas negalėtų paslyst ir krist. O pati... Pati su visais sugertais negerumais tikėčiausi saulės spindulių, kurie išdžiovintų viską :)

Bet ne dėl visų taip. Tik dėl tų, kurie man dovanoja tą žmogišką artumą. Tik dėl tų, kuriems jaučiu pačius gražiausius savo jausmus... :)

Bėgimas atbulom į ateitį.

Taip galėčiau pavadint dabartinę savo gyvenimo atkarpėlę, kuria žingsniuoju jau nebe milimetrais, o greičiau metrais.

Praeitis manęs nepaleidžia. Nors ką aš čia šneku ? Pati apgaudinėju save. Tai aš nenoriu paleist praeities. Tai aš tvirtai laikausi įsikibus į ją.

O ateitis nelaukia, kol sugebėsiu atsisukt tiesiai į ją. Bijau žiūrėt jai į akis, bet žinau, kad kada nors teks tai padaryti. Norėčiau, kad tas "kada nors" būtų kuo tolimesnė data.

Mokausi gyvent dar tik. Nugalėt savo baimes, savo liūdesį.

Ir jeigu jūs nepyksit, aš dar taip pabūsiu, nes galbūt tai ir padės man nuvyt tamsius debesėlius... :)

Man (ne)gerai.

Ar esi naktį išbudęs ant drėgnos nuo ašarų pagalvės ?

Aš esu. O kuo toliau - tuo dažniau. Ir ta pagalvė kaskart vis šlapesnė darosi.

"Taip nebūna, kad MAN VISKAS GERAI, bet aš tikiu..."

"...bet taip nebūna, kad Tau viskas blogai ir nieko nelauki. Taip nebūna, kad MAN VISKAS GERAI, bet aš tikiu - pasaulis moka mylėt. Ir Tu tai žinai..." :]

________________________________________________________________

Maždaug už pusės paros man filosofijos egzaminas, o aš sėdžiu ir verkiu. Per daug visko manyje susikaupė. Tikrai jau per daug, nes nebeišeina visko laikyt tyliai.

Bum, sprogimas.

Ir taip sunku prisiverst šypsotis ir sakyt "man viskas gerai", kai iš tikrųjų norėtųsi į visas keturias puses rėkt apie tai, kaip skauda.

Būna sunkių ir tamsių debesėlių ir mano džiaugsmo šaly.

Vienas iš šimto, TIK vienas iš šimto !

Taip tokiomis dienomis kaip ši ir gyvenu tikėdama, kad rytojus padovanos baltą debesėlį. Tas tikėjimas ir veda mane iš audrų.

Būtent tas tikėjimas ir maskuoja visus juoduliukus šypsena.

Ech, mano lagaminėliai su mini dramomis... Nors dažnas iš mano žmonių siūlosi juos panešėti, tačiau aš žinau, kad tai mano pareiga ir kad aš PATI juos vienaip ar kitaip sugebėsiu neštis per gyvenimą.

AŠ GALIU. Žinau, kad TIKRAI GALIU.

Nemiegu ! :)

Dievinu tokias dienas, kai žadintuvui suskambėjus 5:59 (minutę palieku susivokimui kur randuosi ir ką veikiu ;D) nepuolu mintyse keiksnoti savo tokio gyvenimėlio ir kaltinti visų aplinkui.

Man patinka iš miego busti lėtai, ir dar užsimerkus nusišypsot - ir tada žinai, kad visa Tavo diena bus stebuklinga :)

Nesinori pramiegot tų visų gražių akimirkų :)

Nesinori pramiegot gyvenimo :)

Man patinka lietus (:

Neturiu aš nuotaikingų botų, o ir skėtis mano nėra boružiškas (iš tikrųjų, Vaida, kodėl jis geltonas, o ne raudonas su juodais taškučiais ?), bet tai nėra kliūtis man džiaugtis tuo lietum, kurio meldijų už lango klausausi kelias dienas :)

Atveri langą, ištiesi delnus, užsimerki ir jauti kaip visą kūną ir sielą persmelkia gyvenimas. Ir nors tai tik lietaus lašai, pavasarinė žaluma ir kvepiantys sodai - Tu vistiek nusišypsai palikdamas visus savo rūpestėlius toli toli žiemoj ir atiduodi pasauliui didžiąją dalį savo džiaugsmo (:

Nedaug man reikia, kad širdis būtų laiminga, labai nedaug. Vienas žodis, kuris įjungia manyje tuos stebuklingų jausmų aparėtėlius, viena šypsena - ir aš lieku skolinga tam žmogui pusę savęs. Tipiška intravertė - naudojant psichologijos terminologiją :)

Į gyvenimą iš praeities grįžta brangūs žmonės, ateina nauji, vis dažniau lanko malonūs prisiminimai tų, kurių jau nebėra, tad kaip galiu nemylėt gyvenimo ? :) Aš džiaugiuos, kad jis pilnas stebuklėlių :)

Man patinka lietus, kada jis kvepia svajonėm ir gražiais prisiminimais (:

Gyvenimo burbuliukai (:

Kai būni mažas gyveni tarsi muilo burbule: nuo visų galimų pavojų Tave saugo plonytė ir labai gležnutė sienelė, kuri žvelgiant Tavo mažutėmis akutėmis atrodo būsianti labai tvirta apsauga nuo viso pasaulio blogybių. Taip nešiojama vėjo Tavo karalystė vis priartėja prie dalykų, kurie skiriasi nuo tų, kuriuos turi savo muilo burbule. Žiūrėdamas į juos tarsi per stiklą, Tu tik matai, bet nejauti. Tavęs neliečia jokie negerumai, į kuriuos žvelgi iš savo saugaus pasaulio, bet vieną dieną viskas pasikeičia: tai, ką tik stebėdavai, ima kesintis į Tavo spalvingą ir lengvą muilo burbulą, kuris sprogsta ir Tu krenti žemyn... Veltui paskui bandai išsipūsti naują, nes dažniausiai sumažėjęs tikėjimas gerumu ir stebuklais trugdo Tau tilpti į jį. Taip, tikriausiai tai ir yra priežastis kodėl kai suaugam nesidžiaugiam iš visos širdies tais mažulyčiais dalykėliais, kurie kažkada seniai seniai nešdavo tiek daug džiaugsmo...

Mano muilo burbuliukas vieną žiemą jau buvo sprogęs, tačiau man pavyko apsigyventi kitame, kurį išsipūsti padėjo žmogeliukai, kuriems esu skolinga už savo laimę. Sunku nupasakot žodžiais ką jaučiu, bet aš tikiu, kad jie tai žino ir jaučia (:

Link manęs siaubingai dideliu grečiu bėga diena, kada ir vėl subliukš mano gyvenimo burbuliukas. Žinau, kad bus labai sunku, nes jau dabar skauda ties ta vieta, kur nešiojuosi visus sau brangius dalykus. Ir kodėl, kai jau atrodo mažai trūksta iki tobulybės, likimas ima ir kerta per pačią skaudžiausią vietą ?

_______________________________________________________________________
1959 m. spalio 24 d. ir 1962 m. gegužės 3 d. gimė du žmonės tam, kad 1989 m. rugsėjį susitiktų ir išgirstų, kad jų širdys groja tą pačią melodiją. Net neabejoju, jog tų dviejų žmonių gyvenimuose dvi dienos - 1990 m. liepos 31 d. ir 1991 m. spalio 30 d. - buvo pačios džiaugsmingiausios ir laimingiausios. Ta laimė, trukusi 17 metų, staiga baigėsi 2006 m. gruodžio 19 d., kada Dangus pritrūko vieno angelo. Taip iš keturių tapome trys, ir kai rodos laimėjome kovą su liūdesiu, pradėjome artėti prie kitos datos - 2010 m. birželio 16 d., kai sparnus laimės ieškoti svetur pakels mažiausioji mano muilo burbulo gyventoja.

Taip, visada kažko pritrūksta iki laimės be minusiukų...

______________________________________________________________________

Kartais ir boružių princesei būna negerai.

Skauda.

Ir vėl atsivėrė mano taip ilgai ir sunkiai gydytos žaizdos. Nepavyko išlaikyt man to tikriausiai Dievo siųsto išbandymo ir milijonus šukelių sudužo tai, ką bandžiau suklijuot per tuos tris metus. Deja...

Iki šiandien maniau, kad esu stiprus žmogus, tačiau tikriausiai neturėjau teisės taip galvoti, kadangi nebuvau realiai atsidūrusi situacijoje, kurios nelaukiau, nors ir žinojau, kad nepavyks jos išvengti.

Visada namo išskubėjusi pirmiausiai, šįkart pasilikau vienu vakaru ilgiau negu mano kambariokės. Ne, vienatvės aš nebijau, kartais ji man net gi patinka, tačiau ne tuo atveju, kai prieš tai visą mano pasaulėlį apniaukia liūdni debesėliai. Ir šiandien, kai šalia manęs atsidūrė tie švelnūs dukros ir tėvo santykiai, kuriuose buvau tik stebėtoja, taip smarkiai supurtė viską manyje, jog pasilikusi viena lyg kokį seną gero kino filmą mintyse sukau visus atsiminimus, kurie po truputėlį blunka ir nyksta... Dieve, aš nenoriu netekt to.

Aš vėl noriu būt maža, vėl noriu laikydama savo ranką Tavo delne jaust pasaulio saugumą, nes dabar man labai skauda.

Iš širdies į širdį... (:

Kiek daug skirtingų žmonių aš pažįstu. Ir visi kažką neša į mano gyvenimą, kartais net ir patys nejausdami kaip svarbu man kiekviena šypsena, geras žodis, šiltas jausmas ar prisiminimas. Kartais juk taip būna, kad sunku pasakyt ką jauti vienam ar kitam žmogui, tačiau jeigu tas jausmas tikras, aš net neabejoju, kad ir be žodžių jis keliaus iš širdies į širdį žiebdamas tą stebuklingą šviesą veide (:

Kiek daug laimingų žmonių aš pažįstu. Ir pati tokia esu, nes jaučiu, kaip dažnai džiugesiukai beldžiasi į mano širdelę tų laimingų žmonių dėka (:

Pažįstu ir tokių, kurie praradę viltį, tačiau aš pasistengsiu į jų veidus gražint tą stebuklingą šviesą (:

Iš širdies į širdį, iš širdies į širdį... (:

Laimingo žmogaus laimingas pavasaris (:

Ūūū... :>

Vėjai galvoje, audros širdyje, džiaugsmas akyse - man pavasaris. Labai stiprus pavasaris (:

Mano pasaulis vėl nebetelpa delne. Ir džiugina tai, jog su kiekvienu pavasariu jis tampa vis didesnis ir gražesnis (:

Pati nebesuprantu kas vyksta, tik žinau, kad noriu, jog tai greit nesibaigtų (:

Ir velniop visus surūgėlius, krizes ir žiemą.

Ačiū už šypsenas, ačiū už gražias mintis, ačiū už tai, kad gera su jumis tylėt (:

AČIŪ UŽ LAIMINGĄ MANO PAVASARĮ (: